Valstybinių miškų urėdija: tvarus ir subalansuotas miškininkavimas – klimato kaitai švelninti

Lietuvos valstybiniuose miškuose, kuriuos patikėjimo teise valdo VĮ Valstybinių miškų urėdija (VMU), miškininkaujama laikantis tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principų. Tvarų miškininkavimą įrodo nuolatinis miškingumo didinimas bei sėkmingai įgyvendinami šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) valdymo ir CO2 emisijos mažinimo tikslai, gauti FSC sertifikatai.

Valdas Kaubrė, VMU generalinis direktorius, pasakoja, kad urėdija 2022 m. įsivertino bei parengė ŠESD valdymo planą ir įsipareigojo iki 2030 m. tapti klimatui neutralia bendrove. Įmonės pasiektus rezultatus įgyvendinant ŠESD valdymo planą patvirtina organizacijos „Preferred by Nature“ suteiktas „Carbon Footprint Management Standard V1“ sertifikatas.

„Identifikavus, kuriose veiklos srityse susidaro didžiausios CO2 emisijos, VMU ir toliau siekia mažinti metinį ŠESD kiekį, efektyvina energijos vartojimą ir įgyvendina klimato kaitai atsakingas verslo praktikas organizuojant įmonės veiklą“, – teigia V. Kaubrė.

Miškas – ne tik mediena

VMU yra viena didžiausių Lietuvos regioninių įmonių, visuose jos regioniniuose padaliniuose dirba apie 2650 darbuotojų. Įmonės veiklos vertinimo duomenys parodė, kad 2020 ir 2021 m. (2022 m. duomenys dar nėra audituoti) didžiausią ŠESD emisijos dalį sudarė degalų naudojimas gamyboje (2020 m. – 44%, 2021 m. – 46%). VMU ŠESD emisijų mažinimo plane išsikelti tikslai artimiausiais metais emisiją mažinti po 4,2% per metus – nuo 2020 m. įmonės veikloje išskirto 10,01 kg CO2, tenkančio vienam m3 pagamintos medienos iki 8,2 kg CO2/m3 2025 m.

Mediena ir jos produktai yra tik viena iš miško ekosistemų teikiamų vadinamųjų aprūpinimo paslaugų. Miškai taip pat sugeria šiltnamio efektą sukeliantį CO2, reguliuoja mikroklimatą, valo orą ir vandenį, reguliuoja vandens srautus, prisideda prie erozijos kontrolės, rekreacijos ir turizmo, teikia estetinį pasigėrėjimą, kuria sveikatos, dvasines ar simbolines vertes. Šiuo metu Lietuvos miškingumas siekia 33,8%. VMU valdo apie 1,1 mln. ha miškų, kasmet atkuria per 9.000 ha ir įveisia 800 ha naujų miškų žemės ūkiui netinkančiuose plotuose.

Šiltėjantis ir sausėjantis klimatas lemia, kad miškų gaisringumas Europoje didėja, šalys ieško sprendimų, kaip suvaldyti situaciją lokalizuojant gaisrus.. VMU miškų apsaugos srityje diegia naujausias technologijas, leidžiančias greitai fiksuoti gaisro vietą ir reaguoti: gaisrų aptikimui gaisringiausiuose šalies miškuose naudojama antžeminė automatinė miško gaisrų stebėjimo sistema, kuri ateityje turėtų būti modernizuota ir apimti visus šalies miškus, gaisrų žvalgymui naudojami dronai – tokie būdai pasiteisina siekiant kuo operatyviau suvaldyti gaisrų židinius.

„Įmonė ypatingą dėmesį skiria ir gaisrų prevencijai. Dėl globalaus klimato atšilimo vis dažniau kylantys nekontroliuojami miško gaisrai daro esminį neigiamą poveikį klimatui. Jiems kontroliuoti naudojame antžeminę automatinę miško gaisrų stebėjimo sistemą, taikome miško gaisrų prevencines priemones, budime miško gaisrams kilti palankaus sezono metu, organizuojame operatyviai kilusių miško gaisrų vietų paiešką ir juos gesiname, neleisdami išsiplėsti iki nekontroliuojamų, stichinių nelaimių požymius turinčių miško gaisrų. Taip neabejotinai labai prisidedame prie globalaus klimato atšilimo ir CO2 emisijos mažinimo“, – pasakoja VMU vadovas. Pasak V. Kaubrės, priimdama klimato kaitos švelninimui palankius sprendimus įmonė nuolat bendradarbiauja su mokslo institucijomis, o planuodama ir vykdydama veiklą vadovaujasi mokslinių tyrimų išvadomis.

Europoje naujais miškais apsodintos dvi Lietuvos

Beje, analizuojant visą profesionalios miškininkystės istoriją, miškų plotų ir jų charakteristikų kaita per pastaruosius dešimtmečius ir Europoje, ir Lietuvoje, ko gero, mažiausia.

„Jei globaliai bendras miško plotas daugumoje regionų šiame amžiuje mažėjo, Europoje jis padidėjo 13,5 mln. ha (dvi Lietuvos!). Beje, metiniai bendro miško ploto praradimai pasaulyje 2010–2018 m. buvo gerokai mažesni nei 2000–2010 m. Tačiau naujų miškų atsiradimas Europoje pastaruoju metu yra sulėtėjęs“, – konstatuoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Miško mokslų katedros prof. Dr. Gintautas Mozgeris.

Mokslininkas akcentuoja, kad kai kuriose Europos šalyse kertinis miškininkystės principas jau bent tris šimtmečius – tvarumo siekis. Anot jo, populiariai tvarumą galima paaiškinti taip: pirma, tenkiname savo poreikius taip, kad, antra, nemažintume ateinančios kartos galimybių tenkinti jų poreikius.

Bet ar gali sugyventi tvarus miškininkavimas ir verslas?

„Klausimą galima perskaityti ir kitaip. Jei priimsime, kad tvarus miškininkavimas yra toks, kuris orientuotas, tarkime, į miško ekosistemos įvairius tvarumo variantus, galima įžvelgti konfliktą su medienos pramonės interesais. T. y. šios tvarumo sampratos šalininkai traktuoja, kad tvaraus miškininkavimo siekis– natūraliai funkcionuojančios miško ekosistemos ir bet koks žmogaus ekonominis ar socialinis interesas praktiškai ignoruojamas. Savaime suprantama, kad medienos ar kitoks verslas su tuo sunkiai sutiks. Tačiau tvarus verslas šiuo metu neįmanomas be sistemų, maitinančių jį žaliava, tvarumo“, – teigia prof. dr. G. Mozgeris.

Miškininkystės ateitis Lietuvoje

Mokslininkas teigia, kad miškininkystės ateitį prognozuoti reikėtų galimybių ir kylančių grėsmių kontekste.

„Globali medienos paklausa ir jos kainos didės. Pagrindinių Lietuvos medžių rūšių produktyvumas šylant klimatui paprastai kyla, todėl turime išmokti efektyviai išnaudoti šį potencialą. Tikėtini „didesni“ medžiai bei didesnis tūris, prieaugis ar iškertamos medienos kiekis, kas automatiškai lemia didesnes miško ūkinės veiklos pajamas ir pelną. Jei nesikeis dabartiniai miškininkavimo modeliai, tikėtinos prastėjančios kai kurių miškų rodiklių – biologinės įvairovės indikatorių – reikšmės, kirtimų ir prieaugio santykis niekada netaps didesnis už 80%. O tai yra žymiai geriau nei Ministrų konferencijos dėl miškų apsaugos Europoje (FOREST EUROPE), Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (UNECE) bei Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) nustatyta riba miškininkystės tvarumui vertinti „gerai“. Anglies sankaupų pokytis Lietuvos miškuose gali žymiai sumažėti per artimiausius penkis dešimtmečius, tačiau Lietuvos miškai niekada netaps anglies emisijų šaltiniu“, – teigia VDU Miško mokslų katedros prof. dr. G. Mozgeris.

Miškų vaidmuo anglies balanse Lietuvoje yra didesnis nei globaliai. Nors pagal teritorijos ir miškų plotą Lietuva ES užima 16-ą vietą, pagal nacionalinį CO2e absorbcijos tikslą 2030 m. esame 14-ti, o jei skaičiuoti 1 ha bendro ploto ar 1 ha miško ploto, – esame 11-ti. Ypač įspūdingai atrodome tarp Baltijos šalių. Nors Lietuvos miškų plotas mažesnis nei Latvijoje ir Estijoje, mūsų miškų indėlis mažinant ŠESD emisijas didesnis nei mūsų kaimynuose kartu sudėjus.

Lietuva – viena iš nedaugelio, turinčių FSC ekosisteminių paslaugų sertifikatą

V. Kaubrė, VMU generalinis direktorius, atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje yra net du miškai, kurie gavo Miškų valdymo tarybos (angl. Forest Stewardship Council, FSC) ekosisteminių paslaugų sertifikatą, o tokių miškų pasaulyje – tik kiek daugiau nei 60 ir jie yra 8 valstybėse: Danijoje, Ispanijoje, Italijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje. FSC – tarptautinė ne pelno siekianti organizacija, kuri skatina atsakingą miškininkystę ir aplinką tausojantį, socialiai naudingą bei ekonomiškai perspektyvų miškų valdymą. Beje, visi VMU patikėjimo teise valdomi miškai yra sertifikuoti pagal Lietuvos nacionalinio FSC miškų valdymo standarto reikalavimus. „Veikloje siekiame daryti daugiau nei reikalauja normos ar teisės aktai – FSC ekosisteminių paslaugų sertifikatas yra vienas iš įrodymų, kad šalia ekonominių tikslų įmonė rūpinasi miško ekosistemų išsaugojimu ir gausinimu“, – sako V. Kaubrė.

Prof. dr. G. Mozgeris neabejoja, kad miškai, miškininkystė, aplinkos sąlygos bei visuomenė 21-jame amžiuje keisis.

„Jei žmonija susitarė, kad miškai turi būti naudojami tvariai, tai nėra pagrindo abejoti, kad Lietuvoje, kaip civilizuotoje ir demokratiškoje valstybėje, šie principai gali būti apeinami. Tačiau kalbant apie miškininkavimo ateitį sprendimus būtina pasverti ne tik valdos ar šalies, bet ir Europos bei pasaulio mastu, – kalba mokslininkas. – Nacionalinis susitarimas dėl miškų ateities įvardija siekį Lietuvos miškingumą iki 2050-ųjų metų didinti iki 40%. Miškuose yra kaupiami dideli anglies kiekiai ir kryptingomis priemonėmis jie gali būti didinami. Tačiau ypatingai svarbu išvengti žaliojo smegenų plovimo, kurį galima įžvelgti besikuriančioje anglies kreditų rinkoje. Miškininkystėje reikia užtikrinti, kad kredituojamos pastangos būtų susietos su papildomumu, ilgalaikiškumu, tvarumu ir būtų patvirtinamos objektyviais bei mokslu ir praktika pagrįstais vertinimais.“