Projekto metu planuojama pritaikyti artimos gamtai miškininkystės priemones keturiose projekto teritorijose. Plačiau apie kiekvieną teritoriją galima sužinoti projektų aprašuose.
Šimonių giria
Šimonių giria – didelis miškų masyvas Anykščių ir Kupiškio rajonuose, 23 tūkst. ha teritorija priklauso „Natura 2000“ tinklui (LTANYB001) kaip buveinių ir paukščių apsaugai svarbi teritorija. Joje net 89 % miškų yra valdomi VĮ Valstybinių miškų urėdijos. Teritorija patenka į Šimonių girios biosferos poligono teritoriją, joje yra Šventosios upės kraštovaizdžio, Pelyšos geologinis bei Iženo telmologinis draustiniai. Šimonių girioje yra identifikuota dauguma Lietuvai būdingų Europos Bendrijos (EB) svarbos miško buveinių. Aptinkamos Europos Sąjungos mastu saugomos rūšys, tokios kaip didysis auksinukas (Lycaena dispair), lūšis (Lynx lynx), plikažiedis linlapis (Thesium ebracteatum), Šneiderio kirmvabalis (Boros schneideri).
Nepaisant didelės miško ir pelkių buveinių įvairovės, didelės dalies jų apsaugos būklė vis dar įvardijama kaip nepalanki. Miško teritorijos, kuriose vyrauja monokultūros, yra neatsparios besikeičiančio klimato keliamoms grėsmėms – sausroms ir stipriems vėjams. Dalis miškų, ypač eglynai, patiria stiprius žievėgraužio tipografo (Ips typographus) pažeidimus. Buveinės, kuriose vyrauja vienaamžiai ir vienarūšiai medynai, yra mažiau pajėgios pasipriešinti nepalankiems aplinkos veiksniams ir savaime atsikurti.
Projekto metu planuojama pritaikyti EB svarbos natūralių miško buveinių tvarkymo rekomendacijas, siekiant pagerinti tokių buveinių būklę. Projekto metu bus parengtas šios teritorijos gamtotvarkos planas, kuriame buveinių apsaugai svarbios teritorijos mastu bus numatytos artimos gamtai miškininkystės priemonės.
Buktos miškas
Buktos miškas, esantis greta Žuvinto biosferos rezervato, užima 3 190 ha „Natura 2000“ teritorijos (Žuvinto, Žaltyčio ir Amalvo pelkės (LTALYB003)). Teritorija taip pat yra saugoma UNESCO kaip Žuvinto biosferos rezervato dalis. Visa Buktos miško teritorija yra valdoma VĮ Valstybinių miškų urėdijos.
Buktos miškas pasižymi didele miško buveinių įvairove. Jame identifikuotos bene reprezentatyviausios Lietuvoje 9160 Skroblynų buveinės. Šioms buveinėms pavojų kelia juose plintančios eglės, kurios gali nukonkuruoti jose natūraliai augančius skroblus. Taip pat praeityje Buktos miške buvo įveista įvairių svetimžemių rūšių, kurios turi potencialo tapti invazinėmis, ypač šylant klimatui. Dalis Buktos miško, kurioje buvo įveisiamos monokultūros, stokoja tiek amžiaus, tiek rūšinės įvairovės. Taip pat Buktos miške vis dar funkcionuoja sausinimo sistema, kuri ne tik mažina miško pajėgumą išverti sausras, bet ir blogina EB svarbos miško buveinių, kurioms reikalingos drėgnos sąlygos, būklę.
Projekto metu planuojama pritaikyti EB svarbos natūralių miško buveinių tvarkymo rekomendacijas, siekiant pagerinti tokių buveinių būklę, didinti miško rūšinę ir struktūrinę įvairovę, šalinti svetimžemes rūšis bei lėtinti eglių ekspansiją tose buveinėse, kuriose jų plitimas nepageidaujamas. Taip pat teritorijoje planuojama iš dalies pakelti gruntinio vandens lygį, siekiant pagerinti drėgnų miško buveinių būklę ir padidinti miško atsparumą sausroms.
Praviršulio tyrelis
Praviršulio tyrelis – pelkių ir miškų masyvas vidurio Lietuvoje, išsiskiriantis didele įvairių EB svarbos buveinių įvairove. Ši 3 316 ha dydžio teritorija yra įtraukta į „Natura 2000“ tinklą (LTRAD0001). Didžioji dalis teritorijos yra valdoma VĮ Valstybinių miškų urėdijos, 10 % – privačių savininkų.
Praviršulio tyrelyje aptinkama net aštuoniolikos tipų įvairių EB svarbos buveinių, daug saugomų rūšių. Teritorija svarbi paukščių apsaugai. Joje aptinkama eurazinių tetervinų (Tetrao teterix), dirvinių sėjikų (Pluvialis apricano) ir kitų saugomų paukščių rūšių.
Nors praėjusiais dešimtmečiais teritorijoje buvo atliekami tvenkimo darbai, tačiau šiuo metu veikianti sausinimo sistema vis dar yra funkcionuojanti, dalis anksčiau įrengtų užtvankų neveikia taip, kaip turėtų. Dėl per žemo vandens lygio Praviršulio tyrelyje aptinkamos pelkių buveinės degraduoja, kyla durpių mineralizacijos problema, didėja gaisrų rizika. Aukštapelkėje ekspansyviai plintantys beržai neigiamai veikia jos biologinę įvairovę garindami vandenį ir užstodami saulės šviesą.
Projekto metu planuojama sutvarkyti nebeveikiančias užtvankas ir pakelti vandens lygį ir taip sumažinti gaisrų pavojų bei sustabdyti pelkės degradaciją. Taip pat planuojama šalinti ekspansyviai plintančią augaliją, daugiausia beržus.
Dabravolės pelkė
Dabravolės kaimo (Žaliojo Raisto) durpynas Kaišiadorių rajone užima beveik 77 ha plotą. Iki 1990 m. jis buvo nusausintas ir eksploatuojamas, o vėliau durpynas buvo apleistas. Šiuo metu jis palaipsniui apauga medžiais, o pelkės hidrologinis režimas ir ekosistema yra pažeisti. 2017 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu šis miškų ūkio paskirties žemės plotas patikėjimo teise perduotas VĮ Valstybinių miškų urėdijai. Šis plotas nepatenka į saugomas teritorijas, nėra priskirtas saugomų teritorijų tinklui „Natura 2000“, draustiniams, regioniniam parkui ar biosferos poligonui. EB svarbos buveinių šiame durpyne kol kas nėra identifikuota. 2020 m. Dabravolės kaimo (Žaliojo Raisto) durpynas įtrauktas į reprezentacinių plotų sąrašą, vadovaujantis Lietuvos nacionalinio FSC miškų valdymo standarto reikalavimais.
Visame pasaulyje stengiamasi išsaugoti esamas ir atkurti sunykusias pelkes. Apleistuose durpynuose atsikūrimo procesus galima pagreitinti naudojant ekosistemų atkūrimo metodus. Jau 2020 m. VMU specialistai aptarė galimas šio durpyno hidrologinio režimo atkūrimo priemones, kurios pagerintų pelkės biologinės įvairovės būklę, sumažintų gaisrų tikimybę bei sustabdytų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.
Projekto metu planuojama įgyvendinti gamtotvarkos priemones, kurios sudarytų sąlygas Dabravolės durpyne atsikurti pelkių ekosistemai ir susiformuoti Europos Bendrijos svarbos pelkių buveinėms. Planuojama užtvenkti šiuo metu funkcionuojančią sausinimo sistemą ir šalinti ekspansyviai plintančią augaliją.
