Miškininkystė sujungė ir pomėgį gamtai, ir ambicijas nuolat tobulėti

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) doktorantė Monika Papartė naujiems žmonėms dažnai prisistato su šypsena: jau pati jos pavardė aplinkiniams turėtų sufleruoti, jog ji yra žmogus, susijęs su mišku. Ir iš tiesų įtemptą M. Papartės darbotvarkę sudaro netgi du su miškais ir miškininkyste susiję elementai – VĮ Valstybinių miškų urėdija M. Papartė dirba Miško išteklių apskaitos skyriaus vyresniąja specialiste, o VDU ŽŪA ieško efektyvių sprendimų, kaip apie realią situaciją miškuose sužinoti miškininkams kuo mažiau braidant po pelkes ir tankumynus, o vietoje to pasitelkiant nuotolinių tyrimų technologiją – preciziškai tikslius duomenis gauti naudojant lazerio spindulio impulsus.

Profesija prasideda nuo miško ekosistemos pažinimo

„Šiuolaikinė miškininkystė yra sektorius, į kurį itin sparčiai veržiasi pačios moderniausios pasaulyje žinomos technologijos. Ir miškininko praktiko veiklų amplitudė šiuo metu iš esmės skiriasi nuo stereotipiškai įsivaizduojamų sunkių, vyriškos ištvermės reikalaujančių darbų. Šiandien miškininkystėje save vienodai sėkmingai gali atrasti ir vaikinai, ir merginos, kurie mėgsta gamtą, technologijas ir kurie nori aktyviai dalyvauti klimato kaitos švelninimo procesuose“, – teigia VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto doktorantė M. Papartė, pastebinti, kad šį teiginį puikiai iliustruoja jos pačios istorija.

Monika užaugo Vilniuje, daugiaaukščių mikrorajone, kaip pati sako, buvo „moksliukė“, tad labai gerais pažymiais su pagyrimu baigusi gimnaziją galėjo pretenduoti į valstybės finansuojamą studijų vietą praktiškai visuose Lietuvos universitetuose. Tačiau gamtos problemoms neabejinga mergina būsimos studijų programos pradėjo ieškoti dar dešimtoje klasėje – naršė internete ir tyrinėjo, kas labiausiai tiktų ir prie širdies, ir prie ambicijų nuolat tobulėti. Netrukus artimiesiems dešimtokė pranešė, kad iš sostinės išvyks į Kauną studijuoti miškininkystės. „Tėvai ir bendraklasiai turėjo dvejus metus laiko priprasti prie šio mano sprendimo“, – su šypsena prisimena pašnekovė.

VDU Žemės ūkio akademijos doktorantė atskleidžia, kad miškininkystės mokslas yra labai platus ir jis aprėpia daug skirtingų dalykų. „Vien tam, kad suprastume, kaip miškas atsiranda, miškininko profesijoje reikalingos medžių genetikos, sėklininkystės, sodmenų auginimo, dirvotyros, miško želdinimo ir įveisimo žinios. Be to, nepakanka vien praktinio visų procesų suvokimo – ne mažiau svarbu išmanyti miškininkystės veiklą reglamentuojančią valstybės teisinę bazę bei žinoti, kur, ką ir kokiomis apimtimis leistina sodinti ar kirsti“, – dėsto pašnekovė, pastebinti, jog norint, kad sveikas miškas sulauktų brandos, būtina taikyti tinkamas priežiūros priemones, o tam reikia išmanyti miško ekosistemos sandarą plačiąja prasme – entomologiją (mokslą apie vabzdžius), žvėrių ir paukščių biologiją ir daugelį kitų mokslo sričių. Tik tuomet, atsižvelgus į įvairių veiksnių poveikį miškui, galima parinkti reikiamas apsaugos priemones.

M. Papartės teigimu, anksčiau bene svarbiausias miškininkų tikslas buvo pramonę aprūpinti mediena ir užauginti kuo daugiau medžių. Tačiau šiame amžiuje miškininkų darbas sparčiai kinta ir kyla vis naujų iššūkių – reikia ir tiekti medieną pramonės, atsinaujinančios energetikos sektoriams, ir užtikrinti miško tvarumą, apsaugoti biologinę įvairovę bei vystyti rekreacines funkcijas. Todėl miškininkų užduotis yra išlaikyti balansą tarp trijų miško paskirčių: ekologinės, ekonominės ir socialinės, nes visuomenei miško vis labiau reikia ir kaip poilsio vietos. Todėl taikomi skirtingi ūkininkavimo metodai skirtingos paskirties miškuose.

Tvari miškininkytė – veiksmingas būdas mažinti klimato krizei

VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto doktorantė atkreipia dėmesį, kad naujų iššūkių miškams ir miškininkams kelia klimato krizė. Sausros, vėjai, sniegas anksčiau nebūdingais laikotarpiais, taip pat sparčiai plintantys kenkėjai, tarp kurių Lietuvoje „pirmauja“ žievėgraužis tipografas, miškams daro didžiulę žalą. Todėl mokslininkai ieško įvairių priemonių, kurios padėtų išauginti neigiamam aplinkos poveikiui atsparesnius miškus.

„Mokslininkai yra ištyrę, kad pats miškas yra viena efektyviausių klimato kaitos švelninimo priemonių. Tačiau anglies dioksidą miškai sugeria tik iki tam tikro amžiaus. Sengirėse yra priešingai – pūvanti mediena CO2 išskiria. Kažkodėl niekas nepyksta ant ūkininkų, kodėl jie kasmet pjauna derlių. Juk jų išauginti augalai buvo tokie gražūs. O jeigu kertamas brandos sulaukęs miškas, tai jau esą labai blogai. Pavienių neleistinų atvejų, deja, pasitaiko, tačiau jų nepavyksta išvengti nė vienoje gyvenimo srityje. Tačiau iš principo turime susitarti, ar iš miškų, užimančių trečdalį šalies teritorijos, norime gauti ekonominės naudos, ar ne. Tik reikia nepamiršti, kad neeksploatuojamų miškų išlaikymas ir priežiūra kainuotų labai brangiai. Esu mokslo pusėje. O mokslas sako, kad naratyvas, jog Lietuvoje miškai nyksta, yra klaidingas“, – ne vienerius metus šalyje trunkančią įtampą tarp miško eksploatuotojų ir jo gynėjų visuomenininkų komentuoja pašnekovė.

M. Papartės teigimu, rezervatus, draustinius, rekreacines ir kitas apsaugos statusą turinčias teritorijas saugo įstatymas. Visus kitus miškus būtina eksploatuoti, nes periodiškai atnaujinamas miškas yra efektyvi priemonė mažinanti CO2 kiekį atmosferoje. Dėl to pasaulyje pažangiausiomis miškininkystės technologijomis garsėjančiose Skandinavijos šalyse pastaruoju metu mediena komercinių, daugiabučių ir kitų pastatų statybose ir kituose sektoriuose naudojama vis plačiau, taip joje užkonservuojant anglies dvideginį.

Nuotolinių tyrimų technologija –  Lietuvos valstybinių miškų plotams

M. Papartė atskleidžia, kad įgijus bazinių miškininkystės žinių ją pačią labiausiai sudomino geografinių informacinių sistemų technologijos ir tai, kaip miškininkystėje galima pritaikyti nuotolinius tyrimus.

Šiems tyrimams priskiriamos ir įprastos, realių spalvų nuotraukos, ir  hiperspektrinės, taip pat lazerinio skenavimo, radarų, jutiklių duomenys ir kt. Skirtingi duomenys užfiksuojami įvairiais jutikliais, kuriuos galima montuoti į skirtingas platformas (pavyzdžiui: palydovą, lėktuvą, droną). Palydoviniai duomenys ypač tinkami norint ištirti dideles teritorijas, pavyzdžiui, tam tikrus Amazonės džiunglių ar visų Europos miškų plotus. Detalesnius duomenis sąlyginai didelėms teritorijoms galima gauti montuojant jutiklį lėktuve ar sraigtasparnyje, o didžiausio tikslumo duomenys gaunami dronu ar net pačiam nešantis jutiklį rankose, bet tokiu būdu tiriamos teritorijos dydis daug mažesnis. Tačiau svarbiausia ne tai, kokiu būdu gauta informacija, o tai, kaip žmogus sugeba šią informaciją interpretuoti ir panaudoti.

M. Papartė savo moksliniame darbe naudojasi lazerinio skenavimo technologija (angl. LiDAR – Light Detection and Ranging). Ši technologija skirta gauti informaciją apie tiriamus objektus jų tiesiogiai nematuojant, o panaudojant lazerio spindulį. Kai kuriose pasaulio šalyse ši technologija jau naudojama ir gamybiniame miškininkystės lygmenyje. Ją taikant įvertinamas medynų tūris, vidutinis aukštis ir įvairūs kiti rodikliai, svarbūs miškininkavimui. Mokslininkai visame pasaulyje nuolat tyrinėja šios technologijos teikiamus duomenis ir jų panaudojimo galimybes miškininkystės srityje.

„Mane domina, kaip nuotolinių tyrimų technologijas galima pritaikyti Lietuvos valstybinių miškų inventorizacijoje. Siekiant, kad miškotvarkos procesai vyktų sklandžiai, turime turėti tikslius ir aktualius duomenis apie miško išteklius. Pagal dabar galiojančią tvarką kas 10 metų kiekvieną miško sklypą privalo apžiūrėti specialistas taksatorius ir įvertinti tam tikrus medyno rodiklius bei juos dokumentuoti. Tai labai laikui imlus darbas, kuriam reikia didelio būrio žmonių. Be to, šis darbas nėra visada malonus, nes toli gražu ne visi miškai yra taip lengvai įveikiami kaip Dzūkijos pušynai – taksatoriams tenka brautis ir per krūmynus, ir per pelkes. Tačiau tikiuosi, kad ilgai netruks, kol modernios technologijos palengvins šį darbą“, – reziumuoja pažangios LiDAR technologijos potencialą Lietuvos miškininkystėje tirianti VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto doktorantė M. Papartė.

Miškininkų bendruomenės darbas turi išskirtinę prasmę

VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto Miško mokslų katedros vedėjo prof. dr. Gintauto Mozgerio teigimu, miškininkystės studijų programų rengėjai nuolat laiko ranką ant sektoriaus aktualijų pulso ir studijų programos tobulinamos bei atnaujinamos, atsižvelgiant į socialinių partnerių bei darbo rinkos poreikius.

„Miško paskirtis šiuo metu yra kur kas platesnė nei  medienos gamyba, todėl ir šiuolaikinė miškininkystė neapsiriboja rutininių procedūrų vykdymu – miškininkas privalo gebėti priimti efektyvius sprendimus. Mūsų tikslas – parengti stiprius, kritiškai ir kūrybiškai mąstančius ir gamtą pažįstančius bei mylinčius, šiuolaikines technologijas išmanančius specialistus, gebančius auginti ekologine, ekonomine ir socialine prasme tvarų mišką, turinčius fundamentinių žinių apie miško ekosistemų bei viso miškų sektoriaus funkcionavimą ir gebančius taikyti įgytas žinias ir mokslo naujoves tvaraus, daugiatikslio miškininkavimo praktikoje, atsakingus tiek už ekosistemų tvarumą, tiek ir už miško indėlį į visuomenės gerovę besikeičiančiomis aplinkos sąlygomis. Todėl jaunus žmones, neabejingus tvarumo idėjoms ir šiuo metu svarstantiems apie profesijos pasirinkimą, kviečiu jungtis prie miškininkų bendruomenės. Be abejo, miškininko darbas nebus lengvas, tačiau jis turi išskirtinę prasmę“, – teigia prof. dr. G. Mozgeris.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos informacija.