Komikas Mantas Bartuševičius domėjosi ūkininkavimu miškuose: medžiai nėra tik kertami, jie kasmet ir sodinami

Populiariojoje laidoje „Miško istorijos“ kaskart aptariamos pačios įdomiausios bei aktualiausios temos, susijusios su miškais. O jais lietuviai tikrai gali didžiuotis. Šį kartą garsus komikas Mantas Bartuševičius nusprendė pasidomėti, kaip miškuose vyksta ūkininkavimas. Į klausimus M. Bartuševičiui padeda atsakyti Valstybinių miškų urėdijos Trakų regioninio padalinio medienos ruošos ir prekybos vadovas Sigitas Radzevičius, kurį komikas ir pakvietė pasivaikščioti miško takeliais.

Miško kirtimo plotas pasirenkamas neatsitiktinai

Miške galima ramiai pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru ir net pasvajoti. Vis tik, M. Bartuševičius ir S. Radzevičius pasirinko kiek kitokią vietą pokalbiui. Joje ir vyksta ūkininkavimas, kuris, neabejotinai, yra itin svarbus.

„Šiandien čia darbuojasi miško kirtimo mašina. Šioje vietoje buvo suplanuota pagrindinio naudojimo biržė, kuri turėjo būti planinė biržė. Biržė – miško plotas, kuriame yra numatytas kirtimas. Jis yra atribotas. Šiame plote jau suskaičiuota, kiek yra kirstinių medžių, sutvarkyti visi dokumentai, gauti leidimai. Tai padarius miško kirtimo technika ir pradeda darbus – miško kirtimą“, – paaiškina S. Radzevičius.

Medienos ruošos ir prekybos vadovas teigia, kad būtent šioje vietoje yra labai daug pridžiūvusių eglių, paveiktų kenkėjų invazijos. Tai – viena iš priežasčių, kodėl šis plotas buvo suplanuotas kirsti.

„Daugelio šių eglių atgaivinti neišeitų. Jeigu pažiūrėtumėte aplinkui, tokių eglių nėra mažai. Tai pagreitino šios vietos kirtimą“, – teigia medienos ruošos ir prekybos vadovas Sigitas.

Naujausios technologijos – neatsiejamos nuo ūkininkavimo miškuose

Kaip ir kiekviena sritis, taip ir ūkininkavimas miškuose metams bėgant labai keitėsi. S. Radzevičius pasakoja, kad seniau pagrindinis įrankis miškų kirtimui buvo kirvis. Su juo žmogus ateidavo ir nukirsdavo medį.

„Vėliau atsirado pjūklas, dar vėliau – motorinis pjūklas, o jį pakeitė kirtimo mašina, kuri kiekvienais metais taip pat tobulėja. Šiuo metu žmogų su motoriniu pjūklu miške sutikti yra retenybė“, – teigia pašnekovas.

Vis tik, miško kirtimas – sunkus ir pavojingas darbas. Valstybinių miškų urėdijos atstovas pasakoja, kad visi darbai yra atliekami pasitelkiant technologijas.

„Pavyzdžiui, tolumoje dirbanti kirtimo mašina – šiuolaikinis įrenginys. Ji GPS pagalba gali surasti bei pamatuoti biržę, žinoti, kaip medis turi būti supjaustomas. Visa informacija tiesiogiai yra perduodama į duomenų serverius. Mes, galime sakyti, tą pačią dieną žinome, kiek yra nukirsta medžių, kur jie buvo kertami“, – pabrėžia jis.

S. Radzevičius nurodo, kad technologijos šioje srityje kasdien juda į priekį. Taip pat siekiama ir tvarumo, tad darbus atlikti jau padeda ir hibridinės kirtimo mašinos, kurios yra sukurtos derinant vidaus degimo variklį ir elektrines pavaras. Ir nors Valstybinių miškų urėdija tokių mašinų dar neturi, specialistas nė neabejoja – ateityje jie taip pat sieks įsigyti švaresnes bei tvaresnes mašinas, su kuriomis bus dirbama Lietuvos miškuose.

Ribojimai ir griežtos taisyklės apsaugo gyvūnus

Valstybinių miškų urėdijos atstovas pasakoja, kad ūkininkavimas miškuose yra griežtai ribojamas pavasarį. Šie ribojimai stipriai susiję su paukščių parėjimu.

„Du mėnesius mes negalime tam tikroje teritorijoje vykdyti kirtimų. To griežtai laikomės. Juk svarbu, kad paukščiai ir gyvūnai galėtų vesti ir auginti vaikus. Pats dažnai matau elnius, stirnas, briedžius – miške tikrai gausu gyvūnijos“, – įsitikinęs pašnekovas.

Trakų regioninio padalinio medienos ruošos ir prekybos vadovas sako, kad bet koks gyvūnas mėgsta saugumą.

„Brandžiame miške, kuris yra didelis, o jo medynas išretėjęs, to saugumo gyvūnas jaučia mažiau. Jauname miške saugumo daugiau, juk jis – nedidelis, tankus, jame paprasta pasislėpti. Atėjęs į brandų mišką, kuriame matai 500 metrų į priekį, briedis už medžio nepasislėps“, – pabrėžia jis.

S. Radzevičius nurodo, kad vykdant ūkinę veiklą gyvūnai tikrai nėra išvejami iš savo namų. Dažniau juos galima sutikti jaunuolynų miškuose, kuriuose – saugiau.

Įspėjamieji ženklai – lankytojų saugumui

Vaikštant po mišką galima pastebėti ant medžių nupieštus įvairius ženklus. Kiekvienas jų turi skirtingą reikšmę.

„Žymėjimas linija, pavyzdžiui, reiškia, kad medis turi būti paliekamas nenukirstas. Tai reikalinga dėl biologinės įvairovės. O jei ant medžio nupaišytas taškelis, tai reiškia, kad jis pažymėtas kirtimui. Galbūt jis yra pažeistas, galbūt užpultas žievėgraužio tipografo“, – paaiškina pašnekovas.

S. Radzevičius pasakoja, kad vykdydami ūkinę veiklą Valstybinių miškų urėdijos miškininkai visada stato ir įspėjamuosius ženklus. Tai reikalinga tam, kad miško lankytojai žinotų apie atliekamus darbus bei čia neitų, nes tai – pavojinga. Juk operatorius, anot jo, sėdėdamas kabinoje, nemato absoliučiai visko, kas vyksta aplinkui.

Nukirstus medžius svarbu kuo greičiau išvežti iš miško

Pirmiausia atvažiavusi kirtimo mašina nukerta medžius. Ši mašina, anot S. Radzevičiaus, tikrai nevažinėja padrikai. Jos maršrutas yra technologiškai suplanuotas.

„Tuomet atvažiuoja kita technika, kuri išveža medieną iš miško į vadinamąjį sandėlį. Visa pagrindinė mediena yra sudedama vienoje pusėje. Kitoje pusėje sudedamos šakos. Jos – žaliava biokurui. Tai – viena iš VMU veiklos prioritetinių sričių“, – aiškina S. Radzevičius.

Pažeistą, kenkėjų užpultą medieną svarbu kuo greičiau išvežti iš miško. Tai – vienintelis būdas, padedantis apsaugoti mišką nuo kenkėjų plitimo.

„Mediena po kirtimo yra suskirstoma bei sudedama prie gerai privažiuojamo kelio. Ir nors mediena sudedama lauke, mes šią vietą vadiname sandėliu. Turime ir daugiau terminų, kuriuos suprantame tik mes. Pavyzdžiui – taškavimas. Tai yra jau nukirstų, išvežtų į sandėlį medžių matavimas ir sužymėjimas tam, kad galėtume suskaičiuoti, kiek yra nukirsta, koks medienos tūris“, – paaiškina pašnekovas.

Dar vienas terminas, kurį neretai naudoja miškininkai – miško taksacija. Anot S. Radzevičiaus, tai – visų medžių įvertinimas. Atėjęs į mišką žmogus apžiūri medžius, įvertina jų aukštį, diametrus, kaip jie auga. Tai – vienas iš būdų, padedančių aprašyti ir įvertinti medynus.

„Dar turime vieną dalyką, vadinamą tara. Tai tarrąsčiai – tam tikra medienos rūšis, iš kurios gaminami taros ruošiniai“, – nurodo Trakų regioninio padalinio medienos ruošos ir prekybos vadovas.

Su ilgapirščiais susiduria vis rečiau

S. Radzevičiaus pasidžiaugia, kad pastaruoju metu tenka vis rečiau susidurti su vagystėmis miške. Pasitaiko tik vienetiniai atvejai, o vagysčių mažėjimui įtakos turi ir tai, kad visa mediena yra ženklinama spaudais.

„Pagal galiojančias taisykles turime tam tikrą kiekį medienos paženklinti spaudu. Ir jeigu dabar būtų pavogta mediena, ją suradus būtų galima identifikuoti, kad ji – mūsų. Spaudas yra unikalus, kiekvienas meistras turi savo išskirtinį vienetinį spaudą, kuriuo yra ženklinama mediena“, – pasakoja pašnekovas.

Trakų regioninio padalinio medienos ruošos ir prekybos vadovas pamini ir tai, kad kažkada jiems yra tekę naudoti medienos apsaugos priemones su įrengta navigacijos sistema. Tai – maži įrenginiai, kurie prikalami prie rąsto galo. Jų dėka galima stebėti medienos buvimo vietą tiesiogiai.

„Valstybinių miškų urėdija visą medieną parduoda tik su dokumentais. Visa mediena apskaityta ir net negali būti kalbos apie kažkokios dalies pardavimą be dokumento“, – pabrėžia S. Radzevičiaus.

Vis tik, jis pasakoja, kad pasitaiko atvejų, kuomet atėjęs į mišką žmogus nori nusikirsti medį sau. Dažniausiai žmogus argumentuoja, kad medis išdžiūvęs, jau neaugs. Pasitaiko, kad tokie žmonės net kaltina Valstybinių miškų urėdiją, kad nenukerta tokio medžio. Tačiau svarbu suvokti, kad medžių kirtimas negali vykti be priežasties.

Medžiai nekertami be svarių priežasčių

S. Radzevičiaus nurodo, kad ūkininkavimas miškuose yra pagrįstas mokslu. Niekas nekerta medžio, jei jis nepasiekęs brandos. Kertami yra brandūs medynai.

„Kitas kirtimo būdas yra tarpinis naudojimas. Tai reiškia, kad miškininkas, remdamasis mokslu, mato, kad mišką reikia retinti, o retinimo kirtimų tikslas – formuoti medynų rūšinę sudėtį ir optimalų tankumą. Vykdomų darbų metu šalinami nepageidaujamų rūšių, stelbiantys pagrindines rūšis medžiai bei krūmai, sudaromos optimalios sąlygos augti vertingoms medžių rūšims“ – itin vertinga informacija dalinasi pašnekovas.

Taip pat medžiai gali būti kertami dėl kenkėjų invazijos. Tokia mediena tampa žaliava tolimesniam perdirbimui, dažniausiai – baldų gamybai.

Miško sodinimas – svarbus ir prasmingas darbas

Ilgametis Valstybinių miškų urėdijos Trakų regioninio padalinio medienos ruošos ir prekybos vadovas komiką M. Bartuševičių atsivedė ir į dar vieną ypatingą vietą. Anot jo, čia kažkada buvo vykdomas kirtimas. Prieš 4–5 metus miškas buvo atsodintas, o dabar jau galima išvysti naujai augančius medžius.

„Mūsų vaikaičiams šis miškas bus brandus ir didelis. Tai – gamtos ciklas. Kažkada čia augo didelis miškas, jis buvo nukirstas, tuomet pasodintas naujas miškas, kuris užaugs“,  – teigia Sigitas.

Anot jo, kiekvienais metais Valstybinių miškų urėdija pasodina apie 600 hektarų miškų. Tai – nauji miškai, kurie anksčiau tose vietose neaugo. Vienas iš urėdijos tikslų – padidinti Lietuvos miškingumą.

„Valstybinių miškų urėdija kiekvieną pavasarį organizuoja „Nacionalinį miškasodį“. Ši akcija vyksta visuose 25-iuose padaliniuose. Jos metu visą visuomenę kviečiame ateiti, sudalyvauti ir pasodinti savo mišką. Mes duodame sodinukus, įrankius ir suteikiame vietą, kurioje galima sodinti“, – sako S. Radzevičius.

Ši akcija vyksta kiekvieną pavasarį, balandžio mėnesį.

Naujai pasodinto miško nevalia apleisti

S. Radzevičiaus teigia, kad miškas ūgteli maždaug per 15 metų. Tai, laikotarpis, kurio reikia, kad medžiai taptų didesni už žmones.

„Po sodinimo reikia ateiti, medžius apžiūrėti, nupjauti žoles, kad jos netrukdytų medeliams augti. Tačiau tuo ką tik pasodinto miško priežiūros darbai nesibaigia. Po kelių metų vėl reikia ateiti ir padėti miškui sustiprėti“, – paaiškina miškininkas.

Neprižiūrimas miškas, anot jo, auga lėčiau. Tikėtina, kad neprižiūrimoje teritorijoje medžius užpuls ligos, tad jie gali pražūti.

„Mes, kirsdami bet kokį mišką, vadovaujamės griežtais įsipareigojimais. Visi Valstybinių miškų urėdijos miškai yra sertifikuoti. Mes turime FSC sertifikatą, pagal kurį ir dirbame. Tad, kertant bet kokią biržę, privalome palikti biologinės įvairovės medžius. Tai – tam tikras kiekis medžių hektare. Paliekami arba pavieniai medžiai, arba grupelė, kurioje auga ir didesnis medis. Taip išsaugoma biologinė įvairovė, kuri buvo tuo metu, kai buvo nukirstas miškas“, – sako pašnekovas.

S. Radzevičiaus ragina visus jau šiemet sudalyvauti Valstybinių miškų urėdijos organizuojamame Nacionaliniame miškasodyje „Kad giria žaliuotų“. Jo metu galima įsitikinti, kad miškai nėra tik kertami, jie kasmet ir sodinami.

Nacionalinis miškasodis „Kad giria žaliuotų“ vyks visoje Lietuvoje balandžio 20 d., 10 val. Norintys dalyvauti šventėje ir taip prisidėti prie Lietuvos miškingumo didinimo kviečiami registruotis: www.vmu.lt