Kokių taisyklių ir kodėl būtina laikytis, keliant inkilą? 

Miškas – gyvosios gamtos buveinė, kurioje kasdien vyksta patys įdomiausi procesai. Šiuo metu Lietuvos miškų gyventojai jau ruošiasi pavasariui, o tai reiškia, kad ruoštis jam turi ir girių globėjai – girininkai. Ignalinos miškuose apsilankęs ornitologas Gediminas Petkus susipažino su Valstybinių miškų urėdijos Ignalinos regioninio padalinio Vaišniūnų girininkijos girininku Jonu Barzdėnu, kuris papasakojo apie šios girininkijos ypatumus, ką veikia jo profesijos žmonės bei atsakė į ne vieną ornitologui rūpimą klausimą apie paukščius ir jų inkilus.

Nuo darbo kabinete iki nesibaigiančios veiklos miškuose

Kaip pasakoja J. Barzdėnas, Lietuvoje šiuo metu yra net 192 girininkijos, kuriomis rūpintis yra paskirti girininkai – žmonės, prižiūrintys pavaldžios teritorijos miškingumo didinimą, miškų išdėstymą ir kraštovaizdžio formavimą.

Kai kam tai gali sukelti nuostabą, tačiau beveik pusę darbų girininkai atlieka dirbdami kompiuteriu.

„Kaip ir kiekvienoje darbovietėje šiais laikais, ko gero, vos ne pusę laiko dirbame biure. Duomenų suvedimai, brėžinių braižymai, įvairių dokumentų kūrimas ir t. t. Bet yra ir antra, gerokai malonesnė ir įdomesne dalis, – tai darbas miškuose. O jį apima girios priežiūra,  gamtosauginiai procesai ir miško sodinimas“, – pasakoja girininkas.

Jono teigimu, ko gero, pati smagiausia kiekvieno girininko veikla yra būtent miško sodinimas, kuris susideda iš miško atkūrimo, įveisimo, pavienių medžių sodinimo. „Tai neabejotinai yra mano mėgstamiausias darbas. Labai smagu, kai sukuri kažką, kas lieka ateities kartoms“, – sako Jonas.

Pasak jo, girininkai yra labai kūrybingi žmonės. Pats J. Barzdėnas – entuziastingas gamtos fotografas, Lietuvoje padaręs pirmąją vilko nuotrauką. Girininkas taip pat yra tiek pats, tiek su kolegomis parašęs ir išleidęs ne vieną knygą.

„Labai seniai yra tekę nufotografuoti vilką – tikriausiai tai buvo pirmoji Lietuvoje daryta laukinio vilko nuotrauka. Tačiau palyginti su tuo, kas padaroma dabar, tai buvo smulkmena. Dabar kitos technologijos, kitos galimybės – vilkų nuotraukų per metus padaromos kelios dešimtys. Kalbant apie knygas, sunku ir pasakyti, kiek aš jų esu išleidęs, tačiau vienintelė, kuri yra tikrai mano, tai „Labanoro girioje“. Kitas leidome su kolegomis – Rimantu Nalivaika, Romualdu Barausku. Taip pat rašau straipsnius apie miškininkystę, apie gamtą“, – pasakoja girininkas.

Pagalba miško paukščiams

J. Barzdėnas sako, kad jo darbas susideda iš daugelio skirtingų veiklos sričių. Viena pagrindinių miškininkų užduočių – išsaugoti paukščių populiaciją.

„Nesu didelis optimistas, kad sakyčiau, jog mes galime ryškiai pagausinti populiaciją, tačiau, manau, jog mūsų uždavinys yra bent jau išlaikyti ją stabilią. Paukščių populiacija laukuose, pievose yra nukritusi apie 50 proc. Tuo metu miškuose perinčių ir gyvenančių paukščių populiacija daugmaž stabili“, – sako miškininkas.

Girininkas pasakoja, kad retesniems, stambesniems ir plėšriesiems paukščiams, taip pat tiems, kurie yra įtraukti į Raudonąją knygą, yra nustatomos specialios zonos (nuo 50 m iki 200 m), kuriose negali vykti kirtimo darbai.

„Pavyzdžiui, juodajam gandrui yra nustatytas 200 m atstumas nuo lizdo, kur nevyksta pagrindiniai kirtimai. Na, o štai, pavyzdžiui, suopiui nėra nustatyta atstumo, kadangi jis dažnas Lietuvos paukštis, tad saugomas tik jo lizdas, kadangi jame gali kažkas kitas perėti ateityje“, – aiškina J. Barzdėnas.

Kalbant apie šaltąjį sezoną, anot miškininko, paukščiams, kurie lieka žiemoti Lietuvoje, nėra labai lengva. Vienas stambiausių ir įspūdingiausių – jūrinis erelis.

„Šiems paukščiams nereikia jūros, ežerų jiems maitinimuisi visiškai užtenka. Kadangi turime daug ežerų – pas mus jie gyvena. Tačiau žiemą ežerai užšąla, tad daugiausia ereliams tenka misti kritusiais laukiniais gyvūnais“, – pasakoja J. Barzdėnas.

Ignalinos miškuose netrūksta ir kitų paukščių – čia visada galima pamatyti kėkštą, kranklį, pulką zylučių. J. Barzdėnas pasakoja, kad girininkijoje yra statomos namų lesyklos, apsaugos zonos, lizdai ir inkilai, kurie prisideda prie paukščių išsaugojimo.

„Paukščiai grįžta namo“ – prasmingas renginys, skirtas visiems

Kalbėdamas apie inkilus, girininkas primena, kad kovo 15 d. visoje Lietuvoje vyks inkilų kėlimo šventė „Paukščiai grįžta namo“, kuriai miškininkai ruošiasi jau dabar.

„Jau daugiau nei 100 metų, nuo Tado Ivanausko laikų, turime tokią tradiciją. Kiekvieną pavasarį miškininkai ir gamtos bičiuliai kelia inkilus. Kasmet Valstybinių miškų urėdijos miškininkai iškelia daugiau nei 8000 inkilų įvairiems paukščiams ir net žinduoliams – šikšnosparniams. Šioje šventėje gali dalyvauti visi – darželinukai, mokiniai, gamtos mylėtojai. Kartu keliame inkilus, pabendraujame ir įprasminame savo meilę miškui, gamtai“, – pasakoja  J. Barzdėnas.

Ir nors šventė vyksta pavasarį, tai nereiškia, jog inkilai yra keliami tik šiuo metų laiku. „Inkilus galima kelti visus metus. Paukščiai pripranta prie inkilų, juos suranda. Be to, inkilai tinka ne tik paukščių perėjimui, jie tinka ir žiemojimui, apsaugo nuo plėšrūnų. Pavyzdžiui, naktį pelėda ar kiaunė ant šakos tupintį paukščiuką lengvai gali pasičiupti, o inkile jam kur kas saugiau“, – aiškina girininkas.

Kadangi ši šventė jau ne už kalnų, G. Petkus pasiteiravo, kaip išsirinkti tinkamą inkilą miško paukščiams. J. Barzdėno teigimu, pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į stogelį ir landos dydį.

„Stogelis turi būti patikimas, apsaugoti nuo lietaus. Landa neturi kontrastuoti su inkilo dydžiu. Pavyzdžiui, jei mažam inkilui padarytume didelę angą, tai didelis paukštis nerastų savo vietos, o mažas paukščiukas nebūtų saugus. Taip pat inkilas neturėtų būti pagamintas iš šviežių lentų, nes šios džiūdamos pradeda trupėti, plyšti, ir toks inkilas nėra saugus“, – aiškina miškininkas.

Nors įvairiose mugėse galima įsigyti įvairių spalvų ir raštų inkilų, J. Barzdėno teigimu, geriausia, kad inkilas būtų iš natūralaus medžio.

„Iš vidinės pusės lenta turėtų būti neobliuota, kad paukščiukas galėtų geriau išlipti. Iš kitos pusės – obliuota, lygesnė, tada vanduo trumpiau užsilaiko, greičiau išgaruoja, medis mažiau pūva“, – sako Jonas.

Naudodamiesi proga, J. Barzdėnas ir G. Petkus visus kviečia sudalyvauti inkilų kėlimo šventėje „Paukščiai grįžta namo“ bei garantuoja prasmingai praleistą laiką.

„Tai puiki galimybė pabūti gamtoje, prisidėti prie paukščių ir gamtos apsaugos. Ir pačiam antrą kartą sugrįžus į mišką, jau bus žymiai maloniau matyti pakabintą inkiliuką, pažiūrėti, ar jame kažkas gyvena“, – tikina J. Barzdėnas.

Valstybinių miškų urėdija kviečia kartu pasitikti su pavasariu grįžtančius paukščius ir dalyvauti inkilų kėlimo šventėje „Paukščiai grįžta namo“, kuri kovo 15 d. vyks visoje Lietuvoje. Inkilų kėlimo vietas ir miškininkų kontaktus rasite: https://vmu.lt/wp-content/uploads/2024/02/Inkilu-kelimo-vietos-scaled.jpg

Miško istoriją galite pažiūrėti Delfi.lt: https://www.delfi.lt/projektai/misko-istorijos/kas-miske-seka-pavasario-pasaka-ir-iskelia-tukstancius-nauju-namu-pauksciams-95986825