Praėjusių metų pradžioje Valstybinių miškų urėdija (VMU) kartu su Vytauto Didžiojo universitetu pakvietė gamtą mylinčius ir apie prasmingą darbą svajojančius žmones registruotis į profesijos perkvalifikavimo programą – tapti miškininkais. Programą baigė pirmoji laida įvairių sričių specialistų – nuo biurų darbuotojų iki verslo atstovų – šiandien sėkmingai dirbančių Lietuvos miškuose. Viena jų – Agnė Milevičiūtė, po ilgamečio gyvenimo ir darbo Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) grįžusi į Lietuvą ir pasirinkusi iš esmės keisti karjeros kryptį.
Šiuo metu A. Milevičiūtė dirba girininkijos specialiste VMU Nemenčinės regioninio padalinio Taurijos girininkijoje. Su ja kalbamės apie grįžimą į tėvynę, nenumaldomą norą keistis ir likimo dovanas išdrįsus.
Ilgą laiką gyvenote JAV. Kaip jūsų gyvenimas atrodė ten?
Gyvenimas JAV buvo pilnas vertingų patirčių – mylimas darbas, finansinis stabilumas, draugai, galimybės augti ir pažinti platesnį pasaulį. Tas etapas man davė labai daug – savarankiškumo, pasitikėjimo savimi, platesnį požiūrį į gyvenimą.
Kodėl nusprendėte sugrįžti į Lietuvą?
Neišvažiavau su mintimi niekada negrįžti į gimtąjį kraštą, tik nežinojau, kada tai įvyks. Idėja buvo išvažiuoti mokytis, bet pabaigusi mokslus dar nebuvau pasiruošusi grįžti. Laikui bėgant vidinis jausmas, kad ateina metas sugrįžti į Tėvynę, vis stiprėjo. Norėjosi bendrystės, savos kalbos, šaknų ir prasmės jausmo būnant ten, kur viskas sava. Tai nebuvo sprendimas „bėgti nuo“, greičiau – sąmoningas pasirinkimas „grįžti į“. Ir šiandien galiu pasakyti, kad tas vidinis balsas neklydo. Be to, norėjau, kad vaikai, gimę JAV, pažintų Lietuvą ne tik iš pasakojimų.
Koks jausmas grįžti ir išgyventi tokį pokytį?
Grįžti ir išgyventi tokį pokytį buvo ypatingas jausmas. Iš pradžių – daug emocijų, mokymasis iš naujo pritapti, bet kartu ir labai stiprus vidinis ramybės jausmas. Atrodė, tarsi viskas pamažu stoja į savo vietas. Tokia patirtis pakeičia – atsiranda brandesnis, ramesnis požiūris į gyvenimą, daugiau dėkingumo už paprastus dalykus, aiškesnis savęs ir savo vertybių suvokimas. Tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama, dabar įgavo kur kas didesnę prasmę. Jaučiu, kad šis pokytis ne tik pakeitė mano aplinką, bet ir vidų – sustiprino, įžemino ir leido į viską žvelgti giliau bei sąmoningiau.
Kaip atrodė jūsų profesinis kelias grįžus?
Mano profesinis kelias grįžus buvo gana turiningas. JAV baigti mokslai ir anglų kalbos žinios suteikė man galimybę dirbti vertėja įvairiose užsienio ir Lietuvos įmonėse – tiek privačiose, tiek valstybinėse.
Kada pirmą kartą pagalvojote apie dar vieną pokytį, šį kartą – karjeros?
Kadangi pokyčiai man yra varomoji jėga, drąsiai į juos leidžiuosi. Tai įvyko gana staiga – iš karto sužinojus apie tokią galimybę. Žinoma, geriau pagalvojus, manau, kad viduje jau seniai kirbėjo noras pabėgti nuo keturių sienų ir kompiuterio ekrano į tą žalią erdvę, į lauką.
Kodėl pasirinkote mišką?
Tai buvo mažai pažįstama ir paslaptinga sfera. Nepažinojau nė vieno miškininko, užaugau mieste, nors pats miškas man atrodė savas ir ten nuo mažens praleisdavau nemažai laiko.
Kaip reagavo artimieji ir buvę kolegos?
Artimieji, draugai, žinantys mano būdą, nebuvo labai nustebę ir palaikė, nes žinojo, kad vis tiek nesustabdys. Ne vienas sakė, kad ir patys ryžtųsi karjeros pokyčiams, bet dažniausiai pas visus atsiranda gyvenimiškų priežasčių, dėl kurių pirmas realus žingsnis, deja, taip ir lieka nepadarytas.
Ką Jums davė VMU perkvalifikavimo programa?
Davė daugiau, nei tikėjausi. Kaip jau minėjau, patekau į programą staiga – vaizdžiai tariant, vieną dieną dar vertėjavau žmogaus teisių konferencijoje, kitą dieną jau lankiausi universitete, kur mus pasitiko tuometinis dekanas ir urėdijos atstovas. Buvome pirmieji, patekę į šią, vadinkime, pilotinę programą. Suprantu, kad niekas nežinojo, ko tikėtis iš mūsų grupelės, sudarytos iš įvairiausių profesijų žmonių su labai skirtinga patirtimi. Programa buvo iš tiesų intensyvi, bet be galo įdomi. Esu labai dėkinga visiems dėstytojams, kurie visos programos metu nenuilstamai dalijosi su mumis esminėmis žiniomis, reikalingomis darbe, vežiojo po miškus ir pasakojo apie savo patirtį. Jau tuo metu supratau, kad „neapsišoviau“, pasirinkdama miškininkystę.
Tęsiate mokslus toliau – kas jus „užkabino“?
Nusprendžiau tęsti mokslus, nes miškininkystė man pasirodė labai įdomus, gilus, apimantis įvairiausias sritis – nuo ekologijos iki geografinių informacinių sistemų ir matematinės statistikos – dalykas. Nors gyvename miškingoje šalyje, nuolatos lankomės ir naudojamės mišku, dažniausiai apie jį iš tiesų nedaug tesuprantame. Viešojoje erdvėje dažnai girdžiu įvairių minčių apie tai, kas vyksta su miškais, vyrauja prieštaringos nuomonės, todėl atsirado noras pačiai kiek galima daugiau sužinoti apie tai, įsigilinti ir suprasti.
Kuo darbas girininkijoje jus labiausiai nustebino?
Nustebino mano kolegų atsidavimas miškams, savo profesijai, pagarba aplinkai ir gamtai. Taip pat nustebino kolegų ūkiškumas, taupumas, gebėjimas pasirūpinti savimi ir kitais, filosofinis požiūris į vykstančius procesus. Džiaugiuosi, kad parodė pasitikėjimą, šiltai priimdami mane į savo gretas ir nenuilstamai pažindindami su visais profesiniais niuansais. Taip pat tapau mentore – važinėju po mokyklas, kur turiu garbės pristatyti savo profesiją naujosioms kartoms. Džiugina moksleivių domėjimasis mus supančia gamta ir mūsų profesija. Kaip parodė patirtis „Litexpo“ karjeros ir studijų mugėje, miškininkystės profesija tikrai domimasi, o apie ją pasakoti niekada neatsibosta.
Ar ankstesnė profesinė patirtis šiandien padeda dirbant miške?
Be abejo, ankstesnė profesinė patirtis padeda dirbant miške. Tai įgūdžiai, susiję su komandiniu darbu, fiziniu aktyvumu ir gebėjimu komunikuoti. Svarbus ir noras niekada nesėdėti sudėjus rankų, smalsumas, o svarbiausia – pasitikėjimas savimi ir kolegomis.
Žvelgiant atgal, ar galima sakyti, kad šiame etape randate tai, ko ieškojote?
Taip. Ši profesija man suteikė ne tik naujos patirties, bet ir vidinį pasitenkinimą, prasmės jausmą bei motyvaciją tobulėti toliau. Jaučiu, kad esu savo vietoje – ten, kur galiu realizuoti save, pritaikyti savo stiprybes ir kurti vertę kitiems.
Pabaigai – ką pasakytumėte žmogui, kuris jaučia, kad jo darbas „geras“, bet nebe jo?
Dažnai toks jausmas yra ženklas, kad augi, keitiesi ir esi pasiruošęs naujam etapui. Pokyčių bijoti natūralu, tačiau dar baisiau gali būti likti ten, kur nebejauti prasmės. Drąsa nereiškia, kad nebijai, drąsa – tai pirmas žingsnis, nepaisant tos vidinės status quo praradimo baimės. Kartais užtenka mažų žingsnelių – pasidomėti, pasikalbėti su žmonėmis iš kitos srities, pradėti mokytis ar išbandyti save naujose veiklose. Pasitikėk savimi ir leisk sau ieškoti to, kas iš tiesų artima širdžiai. Nes kai darbas yra „prie širdies“, atsiranda ne tik rezultatai, bet ir malonumas juos kuriant.
