Rugsėjo 27-ąją minima Pasaulinė turizmo diena. Tai proga parodyti, kad miškininkai – ne tik rūpinasi miškais, bet ir kviečia žmones juos atrasti. Viena jų – Gražina Banienė, Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio miško auginimo specialistė ir profesionali gidė. Ji jau daugiau nei penkiolika metų gidauja Lietuvoje ir Lenkijoje, pasakodama apie krašto istoriją, kultūrą ir gamtą.
G. Banienė kilusi iš Seinų krašto Lenkijoje, baigusi Punsko Kovo 11-osios licėjų. Dvi kalbas – lietuvių ir lenkų – ji moka nuo vaikystės. „Lietuvos pajūryje trūksta gidų, kalbančių lenkiškai, todėl Lenkijos turizmo atstovai paskatino mane tapti gide. Ši profesija unikali – čia susijungia ir istorija, ir komunikacija. Jau daugiau nei penkiolika metų atrandu vis naujų įdomybių, kurias galiu perduoti žmonėms“, – pasakoja ji.
„Dažnai cituoju viename dokumente aprašytą miškininkystės apibrėžimą – kad tai yra menas ir mokslas. Man asmeniškai tai – žmogaus ryšys su mišku, prisitaikymas prie gamtos, bet kartu ir gebėjimas suderinti žmonių poreikius. Tai nuolatiniai iššūkiai, mokymasis ir augimas. Darbas nėra lengvas, bet labai prasmingas“, – apie miškininkystę kalba VMU specialistė.
Miškininkės patirtis padeda ir gidaujant. „Miškai užima daugiau nei trečdalį Lietuvos ploto, tačiau visuomenė apie miškininkų veiklą žino labai mažai. Džiaugiuosi, kad galiu praplėsti žmonių požiūrį į mišką, jo reikšmę, išklausyti ir atsakyti į rūpimus klausimus. Man patinka pasakoti, ką darome, kaip žiūrime į mišką, kokia jo reikšmė. Žinoma, galiu rodyti rūmus, bažnyčias, paveikslus, bet visada pabrėžiu: tai, ką sukūrė žmogus, galima pakartoti, o tai, ką sukūrė gamta yra nepakartojama.“
Paklausta, kas labiausiai džiugina vedant ekskursijas, G. Banienė šypteli: „Mane labiausiai džiugina, kad galiu nustebinti ir sudominti turistus savo krašto istorija, kultūra, žmonėmis. Dirbu su tarptautinėmis turizmo agentūromis, Kretingoje, pajūrio miestuose ar Kuršių nerijoje vedu ekskursijas turistams, kurie yra matę didžiausius pasaulio stebuklus – gražiausius kalnus, senamiesčius, pilis. Didžiausias komplimentas būna, kai pasako, kad būtina ir verta aplankyti mano rodomas vietas. Manau, kad meilė savo krašto istorijai, pagarba praeičiai suteikia pasitikėjimo ir tai jaučia bei vertina turistai. Mes, lietuviai, tikrai turime kuo didžiuotis. Dar man labai patinka lydėti grupes į Lenkiją – tais keliais, kurie susiję su Lietuvos istorija ir suteikia galimybę praplėsti akiratį, dar geriau pažinti savo istoriją ir suprasti, kuo mes esame.“
Per tiek metų susikaupė daug įsimintinų istorijų. „Klaipėdos kruizinių laivų terminale viena turistė, pamačiusi Smiltynės mišką, paklausė, ar čia – Švedija. O šią vasarą Kretingoje ir Palangoje gidavau Harvardo universiteto profesoriui – jis pasidžiaugė, kad mano pasakojimo malonu ir įdomu klausytis. Esu girdėjusi net pasiūlymų vesti tinklalaidę apie miškus ir miškininkystę“, – dalijasi pašnekovė.
Tačiau labiausiai G. Banienę palietė ekskursija neįgaliųjų grupei. „Jų smalsios akys, gebėjimas džiaugtis akimirka čia ir dabar – tai buvo labai prasminga patirtis.“
VMU specialistė stengiasi, kad jos vedamos kelionės nebūtų sausa informacija. „Stengiuosi paprastai ir aiškiai pateikti informaciją, kurią pati norėčiau išgirsti arba sužinoti lankytinoje vietoje. Turistams svarbu ne tik faktai, bet ir jausmai, kalba, patarimai, pagalba ekskursijos metu. Malonu, kai žmonės grįžta, atsiveda artimuosius arba net pasirenka čia praleisti medaus mėnesį.“
Jeigu reikėtų rekomenduoti vietą, kurią verta pamatyti miškuose, G. Banienė nedvejodama pasiūlytų ne vieną. „Kuršių nerija – ideali pažinti miškininkystės istorijai. Panevėžio medelynas leidžia pamatyti medžio kelią nuo sėklos iki medelio, o Dubravos arboretumas – tikras lobynas norintiems pamatyti įvairovę.“ Ji priduria, kad šias vietas reikia lankyti su miškininkais – jų pasakojimuose atsiveria istorijos, įdomybės ir detalės, kurių pats nepastebėtum.
Gidavimas miškininkei atnešė ir netikėtų galimybių – ji yra skaičiusi pranešimą Lietuvos ambasadoje Lenkijoje apie Kretingą ir jos lankytinas vietas. „Tai daugiau nei darbas – tai nuolatinė kelionė ir atradimai kartu su žmonėmis.“
Asmeninio albumo nuotr.
