Upiniai bebrai (lot. Castor fiber) yra vieni aktyviausių „ekosistemų inžinierių“. Jie geba iš esmės pakeisti aplinką: statyti užtvankas, formuoti šlapynes ir reguliuoti vandens lygį. Tačiau pavasarį, ruošiantis naujai vadai, šių stambiausių Lietuvos graužikų veikla suintensyvėja ir neretai sukelia nemažai problemų miškams, žemės ūkiui bei melioracijos infrastruktūrai.
Artėjant jauniklių atsivedimo laikotarpiui, bebrai aktyviai tvarko savo gyvenamąją teritoriją. Jie stiprina ir remontuoja būstus, stabilizuoja vandens lygį, kaupia maisto atsargas. Šiuo laikotarpiu ypač suintensyvėja statybiniai darbai – bebrai stato ar atnaujina užtvankas, kasa kanalus, gilina vandens telkinius.
Kad palaikytų aukštą vandens lygį, bebrai naudoja įvairią medžiagą – ne tik nukritusias šakas, bet ir aktyviai verčia pakrančių medžius, nugraužia krūmus. Dėl to nukenčia jauni medynai, pakrančių augalija, keičiasi kraštovaizdis.
Apgraužti ir išvartyti medžiai – ne vienintelė bebrų daroma žala. Didžiausią problemą graužikai kelia vandens režimui. Jų įrengtos užtvankos pakelia vandens lygį ir užlieja aplinkines teritorijas – miškus, pievas, žemės ūkio laukus. Užmirkusios teritorijos tampa netinkamos ūkininkavimui, žūsta medžiai, krūmai ir augalai. Arba atvirkščiai – pakeitus hidrologiniam režimui, tikslinės medžių rūšys, tokios kaip eglės, pušys ir kt. medžiai, pradeda džiūti.
Ypač dažnai bebrai įsikuria melioracijos grioviuose ir kanaluose – vietose, kurios buvo įrengtos pertekliniam vandeniui nutekėti. Užtvenkę tokius griovius, šie gyvūnai suardo melioracijos kanalus, pablogina drenažo sistemų darbą, tokiu būdu panaikindami melioracijos sistemos paskirtį ir sukeldami pakartotinį teritorijų užmirkimą.
Vis dėlto bebrų veikla nėra vien neigiama. Ten, kur ji nesikerta su žmogaus interesais, bebrai atlieka svarbų ekologinį vaidmenį – kuria šlapynes, didina biologinę įvairovę, sudaro sąlygas daugeliui kitų rūšių veistis. Jų suformuotos buveinės tampa prieglobsčiu paukščiams, varliagyviams ir vabzdžiams, ypač sausrų metu, nes bebravietėse laukiniai gyvūnai randa taip būtino vandens.
Siekiant sumažinti bebrų daromą žalą ir palaikyti subalansuotą populiaciją, Lietuvoje taikomas jų gausos reguliavimas. Bebrai yra medžiojami nustatytu sezonu – nuo rugpjūčio 1 d. iki balandžio 15 d. Medžioklė nevykdoma jauniklių gimimo ir auginimo laikotarpiu, siekiant užtikrinti gyvūnų gerovę ir populiacijos stabilumą.
Bebrai gyvena šeimomis – paprastai pora kasmet susilaukia 2–4 jauniklių. Kadangi šie gyvūnai gali gyventi apie 10–12 metų, per gyvenimą viena pora gali susilaukti keliasdešimties palikuonių. Maždaug dvejų metų amžiaus jaunikliai palieka šeimą ir pradeda savarankišką gyvenimą, ieškodami naujų teritorijų. Taip bebrų arealas plečiasi, o kartu didėja ir jų daroma įtaka aplinkai.
Pagal medžioklės plotų naudotojų apskaitas Lietuvoje registruojama apie 40–50 tūkst. bebrų, tačiau realus skaičius gali būti didesnis, nes dalis populiacijos nėra tiksliai apskaitoma. Dėl to bebrų gausa vertinama kaip stabili, tačiau reikalaujanti nuolatinio stebėjimo ir reguliavimo.
Už šių graužikų populiacijos gausos reguliavimą yra atsakingi medžiotojai, medžiojantys tuose medžioklės plotų vienetuose, kur bebrų daroma žala kelią pavojų aplinkai. Na, o bebrų apgraužtus medžius ir išvartas tvarko VMU miškininkai.
