Elzė Nikolajevaitė apie miškininkystę pirmą kartą susimąstė po kelių, atrodytų, atsitiktinių sutapimų. Šiandien ji – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos pirmakursė, tikinti, kad ryšys su gamta ir pažintis su Valstybinių miškų urėdijos (VMU) miškininkais padėjo atrasti savo kelią.
Nuo straipsnio žurnale iki lemtingų senelio žodžių
Dešimtoje klasėje Elzė dar neturėjo atsakymo, kuo norėtų būti, pabaigusi mokyklą. Buvo minčių apie biologiją, inžineriją, net vandenynų studijas.
Mintis studijuoti miškininkystę jai kilo gana netikėtai – mama parodė žurnalo „Kuo būti“ straipsnį apie jauną miškininkę.
„Po poros savaičių senelis, su kuriuo mama visiškai nekalbėjo apie miškininkystę, man tarė: „Būtum gera miškininkė.“ Na, palaukit, čia jau kažkokie rimti sutapimai. Nuo tada pradėjau domėtis ir galvoti – gal tikrai?“, – pasakoja ji.
Pažintis su miškininko profesija viršijo lūkesčius
Susidomėjusi miškininko profesija Elzė neapsiribojo studijų programų aprašymais internete. Draugė iš mokyklos jai atsiuntė informaciją apie profesinį šešėliavimą – tai būdas susipažinti su profesija, kai žmogus tam tikrą laiką stebi pasirinktos srities specialisto darbą. Elzė užsiregistravo į susitikimą su miškininkais.
Pirmoji pažintis su miškininkystės atstovais vyko nuotoliu – per Lietuvos moksleiviams skirtą profesijos pristatymą. Vėliau Elzė jau pati atvyko į VMU centrinę administraciją Vilniuje, kur apie miškus ir miškininko profesiją kalbėjosi su Žmonių ir kultūros skyriaus vyresniąja specialiste Juste Petrauskaite.
Susitikimo metu Elzės laukė staigmena. Justę Elzė jau buvo mačiusi anksčiau – būtent mamos parodytame žurnalo „Kuo būti“ straipsnyje, nuo kurio ir prasidėjo merginos pirmoji pažintis su miškininkyste.
Po to sekė dar viena galimybė pabendrauti su miškininkais. Elzė lankėsi VMU Nemenčinės regioniniame padalinyje, kur susitiko su Nemenčinės girininkijos darbuotojais. Vizito pabaigoje paklausta, kaip jai patiko miškininko profesijos pristatymas, tuomet dar abiturientė Elzė atsakė trumpai: „Viršijo visus mano lūkesčius!“.
Vandenynai liko už borto
Šiltas miškininkų priėmimas ir įdomi profesija lėmė, kad po kelių metų pirmuoju prioritetu stojimų sąraše Elzė nurodė miškininkystės studijų programą Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje – būtent ten ir įstojo.
Antruoju prioritetu Elzė rinkosi biologiją Vilniaus universitete. Trečiu – su jūros mokslais susijusią studijų programą Klaipėdoje.
„Slapčia tikėjausi, kad neteks prieiti iki trečio“, – juokiasi ji.
Rinkdamasi tarp kolegijos ir universiteto, Elzė sako sąmoningai pasirinkusi pastarąjį.
„Girdėjau, kad kolegijoje gal daugiau praktikos. Pagalvojau, kad man gal vis dėlto ta mokslinė pusė labiau patinka. Praktikos, aišku, irgi noriu, tikrai. Bet aš neturiu nieko prieš daugiau pasimokyti teorijos“, – teigė pašnekovė.
Miškininkystė Elzę patraukė ir tuo, kad tai gana specifinė sritis. Tai patvirtina ir jos bendraamžių reakcijos.
„Būna, pasakau mokyklos draugams, kad įstojau į miškininkystę, o jų reakcija: „Ką? O kodėl?“. Dauguma iš mano mokyklos rinkosi inžineriją, vadybą, mediciną“, – pasakoja studentė.
Tačiau vėliau, anot jos, draugų nuostabą keičia smalsumas.
„Atrodo, kad daugelis net šiek tiek susižavi: „O, miškininkystė, geras, nebūčiau pagalvojęs“, – džiaugiasi E. Nikolajevaitė.
Atsakymą padėjo atrasti ryšys su gamta
Elzė ilgą laiką neturėjo aiškaus atsakymo, kokią profesiją norėtų pasirinkti. Girdėdama kitus pasakojant, kad nuo vaikystės žino, kuo nori būti, ji manė, tokio išskirtinio ryšio su viena sritimi neturinti.
„Kai kurie turi kažkokį vieną dalyką, kuris jiems yra ypatingas, kažkokį specifinį jausmą ir tai juos nukreipia. Aš tokio nejutau“, – pasakoja ji.
Tik vėliau Elzė suprato, kad būtent gera savijauta gamtoje jai padėjo apsispręsti.
„Pastebėjau, kad jaučiu tokį šiltą jausmą, kai einu pasivaikščioti miške. Pamatai augalus, gyvūnėlius. Man tai labai patinka. Tai buvo lyg ženklas, patvirtinantis galvoje besisukančias mintis apie studijas“.
Galiausiai viskas susidėliojo į vietas: biologija mokykloje puikiai sekėsi, miškininkystė atrodė įdomi, o kuo daugiau Elzė apie ją sužinodavo, tuo mažiau norėjosi dairytis kitur.
Pirmasis semestras parodys, ar pasirinkimas teisingas
Nors miškininkystę pasirinko sąmoningai, Elzė nėra iš tų žmonių, kurie kiekvieną laisvą minutę leidžia gamtoje.
„Man patinka pasivaikščioti miške, bet nesakyčiau, kad kiekvieną dieną einu į žygius. Tikrai ne“, – sako ji.
Tačiau kai jau išsiruošia į mišką pasivaikščioti ar grybauti su seneliu, skubėti nemėgsta. Elzė pasakoja, kad gamtoje jai vis norisi sustoti, apsidairyti, pažiūrėti, kas auga ar vyksta aplinkui.
Būsimos miškininkės kasdienybė sukasi ir aplink kitus pomėgius. Ji groja pianinu, šoka džiazo šokius, mėgsta leisti laiką prie kompiuterio. Persikėlusi į Kauną Elzė jau žvalgosi ir naujų veiklų – svarsto išbandyti kovos menus, o mieste jau pasižymėjo kelias vietas, kurias planuoja aplankyti.
Dabar prieš akis – pirmasis semestras, bendrabutis, naujas miestas, nauji žmonės ir galimybė pagaliau pačiai patikrinti savo pasirinkimą. Net ir po kelerius metus trukusio domėjimosi miškininkyste Elzė neskuba teigti jau tiksliai žinanti, kaip atrodys visas jos profesinis gyvenimas.
„Aš tik tikiuosi, kad per pirmą semestrą pamatysiu, kad tai tikrai mano vieta ir viskas yra gerai. Nesu šimtu procentų įsitikinusi, bet būtų smagu, jeigu čia būtų ta vieta, kur ir liksiu“, – vilasi pirmakursė.
