Ruduo į miškus sutraukia tūkstančius grybautojų, uogautojų ir gamtos mėgėjų. Tačiau net ir gerai pažįstamoje vietovėje galima prarasti orientaciją – pakanka pasukti kitu keliuku, nutolti toliau nei įprastai ar nebeatpažinti įprastų orientyrų, ypač – jei pasikeitė oro sąlygos. Valstybinių miškų urėdijos (VMU) miškininkai primena, kad ruoštis kelionei į mišką reikia pradėti dar namuose.
Svarbiausia – namų darbai
Pasak VMU Miškininkystės skyriaus vyresniojo specialisto Viktoro Karašauskio, pasiklysti miške gali kiekvienas, nepriklausomai nuo žmogaus amžiaus ar patirties. Vis dėlto riziką pasiklysti gerokai sumažina išankstinis pasiruošimas ir gebėjimas stebėti aplinką.
Anot jo, prieš išeinant į mišką verta artimiesiems pasakyti, į kurią miško vietovę eisite, kur paliksite automobilį ir kada planuojate grįžti. Tokia informacija gali būti labai svarbi, jei žmogus negrįžta sutartu laiku.
Miškininkas ragina pasirūpinti ir telefonu – jo baterija turėtų būti visiškai įkrauta. Telefone būtina nusistatyti vietos rodymo funkciją. Pravartu iš anksto atsisiųsti neprisijungus veikiančius žemėlapius („Google Maps“ ar „Maps.me“), nes gilesnėse miško vietose mobiliojo ryšio ar interneto signalas gali būti silpnas.
„Rekomenduojama į mišką vykti apsirengus ryškesniais drabužiais. Taip apsirengusius žmones lengviau pastebėti tiek miško lankytojams, tiek paieškų komandoms. Reikėtų vengti kamufliažinių atspalvių drabužių. Pasiklydus svarbu išlikti sausam, nesušalti. Jei drabužiai – šlapi, situacija tampa gerokai pavojingesnė“, – sako V. Karašauskis.
Pasak jo, grybauti ar uogauti besiruošiančiojo kuprinėje turėtų būti vandens, užkandžių, nuolat vartojamų vaistų, taip pat prožektorius, ugnies šaltinis ir išorinė telefono baterija.
Kaip orientuotis miške
Miške, anot V. Karašauskio, svarbu nepasikliauti vien telefonu. Vienas patikimiausių orientyrų valstybiniuose miškuose – kvartaliniai stulpai.
„Miškai yra suskirstyti kvartalais, kuriuos kerta proskynos ir kvartalinės linijos. Prie jų galima rasti stulpus su skaičiais. Gretimų kvartalų numeriai didėja iš vakarų į rytus ir iš šiaurės į pietus, todėl pagal jų išdėstymą galima nustatyti pasaulio kryptis“, – aiškina V. Karašauskis.
Pasak jo, miškuose kvartalinės linijos paprastai nėra ilgesnės nei kilometras, tad einant tiesiai galima pasiekti liniją, kurioje bus kvartalinis stulpas. Toliau judant kvartaline linija dažniausiai pavyksta rasti keliuką, didesnį kelią ar gyvenvietę.
Gyvenviečių kryptį gali padėti nustatyti automobilių ar traukinių skleidžiami garsai, todėl pasiklydus rekomenduojama atidžiai įsiklausyti į aplinką.
Miškininko teigimu, jei su savimi neturite kompaso, o dėl prasto interneto miške mobiliosios kompaso programėlės atsisiųsti nepavyksta, pasaulio kryptis padeda nustatyti ir pati gamta.
„Šiaurinėje medžių pusėje žievė dažniausiai būna grubesnė, o beržų pietinėje pusėje – baltesnė ir švaresnė. Be to, pušų kamienai šiaurinėje pusėje po lietaus labiau pajuosta, o ant medžių, akmenų, medinių ar čerpinių stogų dažniau auga samanos ir kerpės. Orientuotis gali padėti ir skruzdėlynai: juos skruzdės paprastai įrengia pietinėje medžių, kelmų ar krūmų pusėje, o jų šiaurinis šlaitas būna statesnis. Verta žinoti ir tai, kad pavasarį sniegas greičiau nutirpsta pietiniuose kalvų šlaituose, kurie anksčiau ir sužaliuoja“, – patarimais dalijasi miškininkas.
Anot jo, orientuotis gali padėti ir „Geoportal.lt“ bei REGIA sistemos, kuriose galima matyti miškų kvartalines linijas bei proskynas ir kurios veikia be mobiliojo ryšio.
Svarbiausia – išlikti ramiems
Jei vis dėlto kelio atgal rasti nepavyksta, svarbiausia, pasak miškininko – nepanikuoti ir neiti bet kuria kryptimi tikintis atsitiktinai atpažinti vietą. Geriausia būtų skambinti giminaičiams arba bendruoju pagalbos telefono numeriu 112.
Gelbėtojams svarbu kuo tiksliau apibūdinti vietą, kurioje buvote paskutinį kartą – dėl to taip svarbu įsidėmėti, kur pastatėte automobilį ir kuria kryptimi ėjote. Taip pat, pasak miškininko, reikėtų stengtis kuo ilgiau neiškrauti telefono baterijos.
Kai vyksta paieška, pasiklydusiam žmogui rekomenduojama būti atvirose vietose – taip bus paprasčiau jį pastebėti ir gelbėtojams ant žemės, ir iš sraigtasparnio su infraraudonųjų spindulių ieškikliu.
Jei tektų miegoti miške, pašnekovas rekomenduoja negulti ant žemės – iš šakų pasidaryti bent kiek nuo šalčio ir drėgmės izoliuojantį paklotą.
V. Karašauskis atkreipia dėmesį, kad Lietuvos miškai savaime nėra pavojinga vieta.
„Lietuvos miškuose jau galima sutikti vieną kitą mešką ar kitų laukinių gyvūnų, tačiau jie paprastai vengia žmonių, todėl mūsų miškai iš esmės yra saugūs. Neprisimenu atvejo, kad miške laukinis gyvūnas būtų užpuolęs žmogų. Didžiausia grėsmė pasiklydus kyla ne dėl žvėrių, o dėl nuovargio, prasto oro ar netinkamos aprangos“, – priduria jis.
Saugus pasivaikščiojimas miške prasideda nuo atsakingo planavimo. Praneškite artimiesiems, kur vykstate, pasiimkite būtiniausius daiktus, stebėkite aplinką ir nepervertinkite savo žinių apie pažįstamą vietovę. Toks pasiruošimas padeda mišku mėgautis ramiai ir užtikrintai, o iš jo grįžti su pilna pintine gėrybių.
