Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Prienų regioninio padalinio gamtotvarkos specialistas Egidijus Markevičius miške dirba daugiau nei tris dešimtmečius. Per tą laiką keitėsi jo pareigos, darbai, požiūris į gamtosaugą, o kartu – ir pati miškininkystė. Tačiau vienas dalykas išliko nepakitęs – nuolatinis ryšio su gamta puoselėjimas. Šiandien šį ryšį Egidijus atranda ne tik profesinėje veikloje, bet ir miško terapijoje bei šaudyme iš lanko – veiklose, kurios, anot jo, moko susikaupimo, kantrybės bei gebėjimo būti čia ir dabar.
Miesto vaikas Punios šilo apsuptyje
„Jau ketvirtoje klasėje, rašydamas rašinėlį, minėjau, kad noriu tapti miškininku, bet tada dar net nesupratau, kodėl“, – prisimena Egidijus.
Nors gyvenimas pasisuko kiek kitaip ir jis baigė studijas Prekybos fakultete, miškas jo nepaleido. Ilgainiui E. Markevičiaus brolis pradėjo dirbti miške, o ir patį Egidijų vis labiau traukė gamta. Tad 1992 m. jis tapo Punios girininkijos eiguliu.
Į Punios šilą jis atsikraustė su žmona. Gyveno eiguvos sodyboje, atokiai, apsupti miško ir Nemuno kilpos. „Buvo labai įdomu: daug romantikos ir daug įvairių patirčių, nes buvau miesto vaikas. O čia iš pradžių nebuvo nei automobilio, nei telefono“, – pasakoja miškininkas.
Artimiausias E. Markevičiaus kaimynas gyveno už penkių kilometrų, o susisiekimo galimybės buvo labai ribotos: kojos ir arklys. „Ir raitas, ir važiuotas. Labai įdomios patirtys. Jeigu reikėtų ką nors keisti, tikrai nekeisčiau. Pakartočiau dar kartą.“
Egidijus sako, kad jo kelią į miškininkystę nulėmė ne vien profesinis pasirinkimas. Prie to stipriai prisidėjo ir žmona Gintarė. „Ji – dailininkė. Čia gal net didesnė dalis, kodėl miške atsidūriau – ji miško užsimanė“, – sako Egidijus. Anot jo, Gintarė buvo baigusi drabužių dizainą Dailės akademijoje, tapė, o gyvenimas miške tapo savotiška kūrybine pertrauka.
Punios šile atsirado ir vaikai – dvi dukros – Vėtra ir Medeinė-Šilenė. Ir jų vardai parinkti neatsitiktinai: Vėtra simbolizuoja gamtos jėgą, o Medeinė-Šilenė siejasi su miško deive Medeina ir pačiu šilu. Abi dukros jau užaugo ir šiandien dirba chirurgėmis.
Nuo miško priežiūros iki miško terapijos
Per E. Markevičiaus profesinę karjerą, jo žodžiais tariant, miškininkystė pasikeitė labai stipriai. „Tai, ko mokė, ir kas yra dabar – kaip diena ir naktis. Kur kas daugiau dėmesio skiriama gamtosaugai, biologinei įvairovei. Tad praktiškai iš naujo reikėjo visko išmokti“, – pasakoja vyras.
Pasak jo, anksčiau sausuolių palikimas miške buvo vertinamas kaip trūkumas. Dabar negyva mediena – itin svarbi biologinei įvairovei. „Saugomų teritorijų buvo kur kas mažiau. Nebuvo nei kertinių buveinių, nei europinės svarbos buveinių“, – pasakoja miškininkas. „Seniau Punios šile rezervato zona užėmė apie šimtą hektarų, dabar saugoma beveik visa šilo teritorija.“
Pastaraisiais metais Egidijui svarbi tapo miško terapija. Jis yra vienas iš VMU specialistų, vedančių patyriminius miško terapijos užsiėmimus visuomenei. Vyras sako, kad miško terapijos studijos jam padėjo geriau suprasti ir save patį. „Suprantamesnis gyvenimas pasidarė. Pasidarė aiškios priežastys, kodėl vieni ar kiti dalykai vyksta“, – dalinasi jis.
Egidijui miško terapija yra mokymasis keisti požiūrį, priimti gyvenimo procesus ramiau. „Terapija moko gyvenimą priimti kaip natūralų dalyką ir nesinervinti dėl to, dėl ko visai nereikia nervintis. Kaip gamtoje: nėra nei blogai, nei gerai – yra taip, kaip yra“, – sako E. Markevičius.
Lankas kaip būdas sustoti
Ši filosofija persikelia ir į jo hobį – šaudymą iš lanko. Miškininkas šį sportą atrado kaip veiklą, kurioje gali išmokti būti čia ir dabar.
Šaudyti iš lanko Egidijus mokėsi iš interneto, tačiau vėliau Alytuje atrado lankininkų klubą. „Labai apsidžiaugiau radęs klubą Alytuje. Ir pavadinimas tiko – „Žaliasis lankas“. Man šita spalva labai patinka“, – šypsosi miškininkas.
Egidijus šaudymui iš lanko skiria nemažai laiko – treniruojasi keturis, o kartais ir penkis kartus per savaitę. „Gali be galo be krašto save tobulinti, nes pats šūvio procesas – nežinau, man jis kaip koks kosmosas. Visiškas čia ir dabar. Nes jeigu nelieka to „čia ir dabar“, tu paprasčiausiai nepataikai ir dingsta šaudymo malonumas“, – sako pašnekovas.
Pasak miškininko, šaudant iš lanko svarbiausia ne rezultatas, o pats procesas. „Jeigu tik mintis pabėga, tai ir strėlė pabėga paskui ją“, – sako jis. Anot Egidijaus, didžiausias meistriškumas slypi gebėjime susitelkti į patį šūvį. „Svarbiausia pats šūvis. Kai šitą įvaldai, pataikymas ateina savaime“, – priduria miškininkas.
Varžybose Egidijus dalyvauja, bet ypatingų rezultatų nesiekia. Jam įdomiau stebėti, kaip veikia kūnas ir mintys, kaip jiems įtaką daro įtampa. Jaunystėje adrenalinas padėdavo, dabar, sako, dažniau trukdo. „Treneriai išskiria apie 12 žingsnių vienam šūviui paleisti. 12 etapų. Kiekvienas turi būti įsisąmonintas ir negali šokinėti nuo vieno žingsnio prie kito“, – pasakoja E. Markevičius. „Jeigu kažkur nutrūksta šitas procesas, turi iš pradžių pradėti, nes kitaip šūvis nebeišeis.“
Jaunystėje Egidijus profesionaliai sportavo kitoje rungtyje – 400 metrų barjeriniame bėgime. Anot jo, 1984 m. jis buvo tarp stipriausių šios rungties atstovų Lietuvoje. O dabar sportas kitoks – mažiau greičio, daugiau sąmoningumo.
„Čia varžymasis vyksta su pačiu savimi. Lenda, aišku, tas noras pataikyti, varžybinis azartas, bet kai tu jį suvaldai, tada jauti dar kitą malonumą. Aš mėgaujuosi procesu kiekvieną kartą“, – atvirauja Egidijus.
Kiekvienas šūvis – pamoka
Egidijus kalba apie šaudymą iš lanko taip, kaip ir apie gyvenimą: abiem reikia kantrybės, kartojimo, gebėjimo pastebėti klaidas ir nepykti, kad vėl tenka pradėti iš naujo. „Atrodo, va, čia jau išmokau, jau žinau, kaip reikia. O dėl tos minties „jau žinau, kaip reikia“ nuo pradžių teko pradėti mokytis gal kokius septynis kartus. Ir vis žinojau, kaip reikia. O, pasirodo, visai ne taip reikia“, – šypsosi miškininkas.
Jis teigia, kad treneriui pataisius vieną momentą, judesys vėl dėliojasi iš naujo. „Įpročius išgyvendinti yra be galo sunku. Kaip ir gyvenime, taip ir šūvyje: kiekvienas žingsnis turi būti apgalvotas, įsisąmonintas. Sąmoningai darau taip, nes žinau, kad taip reikia daryti. O ne automatiškai reaguoju. Tai ir gyvenime išmoksti dažniau įjungti smegenis.“
