Lietuvoje gausu įspūdingų ir gyvybės kupinų pelkių, kurios stebina savo kraštovaizdžiu, biologine įvairove ir ramybe, kviečiančia sustoti bei patirti gamtą kitaip. Vasario 2-ąją minima Pasaulinė pelkių diena primena šių unikalių ekosistemų svarbą. Būtent šią dieną 1971 m. Irane buvo pasirašyta Ramsaro konvencija, skirta pelkių ir kitų šlapynių apsaugai.
Pelkių nykimas paskatino tarptautinį susitarimą
XX a. antroje pusėje pelkės buvo masiškai sausintos žemės ūkiui, verčiamos statybų teritorijomis, dažnai laikytos „nenaudinga žeme“. Dėl to daugeliui migruojančių paukščių kilo grėsmė netekti perėjimo ir poilsio vietų, o biologinei įvairovei – būti smarkiai pažeistai.
Daugelis pasaulio valstybių tuo metu veikė atskirai, be tarptautinio koordinavimo, todėl tapo akivaizdu, kad būtinas pasaulinis susitarimas dėl pelkių apsaugos. Pasirašyta Ramsaro konvencija įtvirtino požiūrį, jog pelkės nėra nenaudingos, bet kaip tik gyvybiškai svarbios ekosistemos.
Konvencijoje taip pat pripažinta, kad pelkės reguliuoja vandens režimą, saugo nuo potvynių, palaiko žuvų išteklius ir filtruoja teršalus.
Šiuo metu Ramsaro konvencijai priklauso 172 šalys, o saugomų šlapynių plotas siekia 253 mln. ha. Toks plotas prilygsta 300–400 Lietuvos teritorijų dydžiui.
Nuo vietinių pelkių prie tarptautinio įsipareigojimo
Prie Ramsaro konvencijos Lietuva prisijungė 1993 m. Mūsų šalis turi išskirtinai biologiškai turtingas šlapynes, ypač svarbias paukščiams ir kitiems gyvūnams. Buvo pripažinta, kad daugelis pelkių nyksta dėl melioracijos ir intensyvaus žemės naudojimo, todėl prisijungimas prie konvencijos sudarė galimybę šioms teritorijoms gauti tarptautinį statusą bei papildomą apsaugą.
Į Ramsaro sąrašą Lietuva įtraukė svarbius šlapynių kompleksus, tokius kaip Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės rezervatai, Nemuno deltos regioninis parkas ir kt.
Šiuo metu pelkės ir durpynai Lietuvoje kartu dengia apie 10 proc. šalies teritorijos. Svarbu pabrėžti, kad dalis pelkių buvo nusausintos sovietmečiu, tačiau šiandien jos aktyviai atkuriamos. Net ir pažeistos pelkės išlieka itin svarbios vandens režimo palaikymo ir biologinės įvairovės požiūriu.
Pelkės taip pat yra vienos svarbiausių natūralių anglies kaupiklių, todėl jų apsauga ir atkūrimas laikomi svarbia klimato kaitos švelninimo priemone.
Pelkės, kurias kviečia aplankyti miškininkai
Valstybinių miškų urėdija (VMU) patikėjimo teise valdo apie 1,1 mln. ha valstybinių miškų visoje Lietuvoje, iš kurių apie 30 proc. sudaro draustiniai ir kiti apsaugos miškai. Šiose teritorijose saugomos ir prižiūrimos ne tik miško ekosistemos, bet ir pelkės, šlapynės bei durpynai, turintys didelę gamtinę reikšmę.
VMU prisideda prie pelkių tvarkymo ir atkūrimo programų, kurių tikslas – išsaugoti hidrologinį pelkių režimą, degradavusius plotus paversti funkcionuojančiomis pelkinėmis ekosistemomis, reguliuoti vandens lygį ir šalinti pelkėms netipinę augaliją.
Viena pirmųjų VMU atkurtų pelkių – Rokiškio rajone esanti Sacharos pelkė, kurioje 2020 m. sėkmingai atstatytas hidrologinis režimas. Pastaraisiais metais taip pat atkurtos Smirdelės ir Plinkšių pelkės, o šiemet planuojami darbai Dabravolės ir Didžlaukio durpynuose.
Per 2025 m. VMU pelkių priežiūros darbus atliko 1 452 ha plote, o pelkių atkūrimo darbai vykdyti daugiau kaip 500 ha teritorijoje.
Kviečiame susipažinti su keletu išskirtinių pelkių ir jas aplankyti.
Ilgelio pelkė, esanti Varnikų miške, Trakų rajone, yra viena vertingiausių šio miško ekosistemų, pasižyminti įvairialype augalija, šlapiais miškais ir pelkinėmis pievomis. Tai puiki vieta stebėti paukščius ir pažinti pelkės bei miško sąveiką. Pelkė pasiekiama Varnikų pažintiniu taku.
Amalvos pelkė Marijampolės savivaldybėje – didelis pelkių ir ežero kompleksas, svarbus migruojantiems ir perintiems paukščiams. Tai viena žinomiausių Pietų Lietuvos šlapynių, išsiskirianti atvirais pelkiniais plotais ir didele biologine įvairove. Pelkė pasiekiama Amalvos pelkės pažintiniu taku.
Aukštumalos pelkė Šilutės rajone yra istoriškai ir moksliškai itin reikšminga vieta, laikoma pirmąja pasaulyje moksliškai aprašyta aukštapelke. Čia atsiveria plati pelkės panorama, leidžianti suprasti pelkėdaros procesus. Pelkę pažinti galima, keliaujant Aukštumalos pažintiniu taku.
Svencelės pelkė Klaipėdos rajone – pajūrio regionui būdinga šlapynė, svarbi vandens paukščiams ir pelkinei augalijai. Ji išsiskiria atviru kraštovaizdžiu ir artumu Kuršių marių aplinkai. Lankytojus į ją veda Svencelės pažintinis takas.
Sacharos pelkė Rokiškio rajone – aukštapelkė, supama smėlingų miškų, dėl ko ir gavo savo pavadinimą. Tai rami vieta, leidžianti patirti pelkės tylą ir natūralią gamtos dinamiką.
