2023 10 26
Garsus gamtos fotografas Ignas Juozas Tubutis susižavėjo viena iš žinomiausių Lietuvos pelkių – čia ne tik auga vabzdžiais mintantis augalas, bet ir galima išvysti teterviną
Atgal į sąrašąLietuva – nepaprastai graži šalis, tik kartais tą primirštame. Nebeįvertiname miškų, kopų ir unikalios gamtos, kuri mus supa. O prisiminti, kokioje ypatingoje vietoje gyvename, galime pažvelgus į gamtos fotografo Igno Juozo Tubučio nuotraukas. Jose – patys gražiausi mūsų šalies vaizdai. Laidoje „Miško istorijos“ fotografas leidosi į pasivaikščiojimą po Aukštumalos pelkę, esančią Šilutėje. Čia Valstybinių miškų urėdijos Šilutės regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas Arimantas Jurjonas jam atskleidė, kodėl ši vieta yra ypatinga bei kodėl atvykti čia turėtų kiekvienas gamtos mylėtojas.
Pelkėje – atskira ekosistema
Ilgametę patirtį sukaupęs miškininkas A. Jurjonas pasakoja, kad Aukštumalos pelkė – viena iš pirmųjų ar net pati pirmoji, ištyrinėta pelkėtyrininkų – specialistų, tiriančių pelkes.
„Buvo toks vokiečių botanikas, pelkėtyrininkas K. A. Vėberis, kuris 1902 metais išleido knygą būtent apie šią pelkę. Laikoma, kad nuo šios knygos prasidėjo išsamesni tyrimai, susiję su pelkėdara, pelkėmis, jų raida“, – teigia jis.
Miškininkas paaiškina, kad pelkė yra atskira ekosistema, kurios esminis bruožas – susiduria ir sausuma, ir vanduo.
„Šiaip įprastai yra atskiros ekosistemos vandens ir sausumos. O būtent pelkė apjungia jas abi į vieną. Tad, galima sakyti, kad tai – mišri ekosistema. Pelkės formuojasi ir gėlame, ir sūriame vandenyje. Tai suteikia didelę bei išskirtinę biologinę įvairovę“, – aiškina specialistas.
Valstybinių miškų urėdijos atstovas teigia, kad pelkės formuojasi vandenyje. Susijungus sausumai ir vandeniui, čia pradeda augti augalai. Tada, po kurio laiko, prasideda natūralus jų irimo procesas. Vandenyje tas procesas sulėtėja, tačiau augalai pamažu krenta į vandenį. Iš tų nukritusių augalų pradeda formuotis durpės ir taip atsiranda pelkės. O durpės – visų pelkių esmė.
Reta gyvūnija
Aukštumalos pelkė – išties ypatinga. A. Jurjonas pasakoja, kad čia galima išvysti dvi kategorijas paukščių – migruojančius ir perinčius.
„Pavyzdžiui, galima išvysti teterviną, o taip pat – dirvinį sėjiką, gervę. Galima pamatyti didžiąją kuolingą, balinę pelėdą, jūrinį erelį“, – vardija jis.
Miškininkas pasakoja, kad šioje vietoje itin retą paukštį – teterviną, yra matęs ir pats.
„Taip pat Aukštumalos pelkėje galima sutikti briedį. Galima pamatyti ir vilką, nors tai – kiek retesnis atvejis. Nors ne mes vilką sutinkame, o vilkas mus iš tolo mato. Tad, vilkas gali leisti šioje vietoje jums jį išvysti“, – teigia specialistas.
Taip pat pelkės pakraščiuose gyvena bebrai. Vaikštinėjant šioje vietoje įmanoma pamatyti ir ūdrą. Patys smalsiausi gali sutikti šikšnosparnius, kurių čia gyvena net trys rūšys. O taip pat ši pelkė labai patinka ir driežiukams, ūdrinėms varlėms, net išskirtiniams drugeliams – dusios machaonams.
Ne vienintelė Šilutės apylinkėse
Aukštumalos pelkėje gausu ir išskirtinių augalų, pavyzdžiui, saulašarė, kuri minta vabzdžiais.
„Čia dažni svečiai yra ir jūriniai ereliai. Šioje vietoje yra tikrai nemažai perinčių porų, nes tai – ne vienintelė pelkė Šilutės regioniniame padalinyje. Taip pat mes turime Svencelės pelkę, ji – taip pat aukštapelkė. Tuomet dar turime Žalgirių mišką, kuriame yra Rupkalbių termologinis draustinis. Tai – aktyvi aukštapelkė, yra nedidelė, apie 150 hektarų ploto“, – pasakoja specialistas.
Jis nepamiršta pristatyti ir Medžioklės pelkės, kurios dalis yra rezervatas, o dalis – draustinis. Taip pat Šilutės regione galima atvykti apžiūrėti ir Pleinės pelkę.
Įdedama daug pastangų, kad pelkės būklė gerėtų
A. Jurjonas pasakoja, kad Aukštumalos pelkės teritorija yra natūrinė, todėl patenka į „Natura 2000“ teritorijų sąrašą.
„Ramsaro konvencija šią pelkę saugo. 1995 metais čia buvo įsteigtas telmologinis draustinis. Buvo sustabdyta durpyno ekspansija iš rytinės pusės. Dabartinis šios pelkės statusas turi pilnas galimybes išlikti. Žinoma, yra noras, kad jos būklė gerėtų. Dėl šios priežasties mes, Valstybinių miškų urėdijos atstovai, kasmet atliekame sumedėjusios augalijos šalinimą“, – pasakoja miškininkas.
Kiekvienais metais, anot jo, yra pašalinama apie 6 hektarai sumedėjusios augalijos. Tai būtina procedūra, mat sumedėjusi augalija ypatingai garina drėgmę, tačiau pelkėje reikia išlaikyti atitinkamą vandens kiekį.
„Šiuose kanaluose yra pastatytos užtvaros, kad vanduo neišbėgtų iš pelkės, o liktų joje. Rytinėje pusėje pelkė yra šiek tiek sunykusi. Tad siekiama maksimaliai ją atkurti, kiek tai įmanoma su visomis realijomis. Juk šalia yra veikiantis, funkcionuojantis durpynas, kuriame išauga durpės“, – nurodo specialistas.
Jis pasakoja, kad pelkėse daugiausia auga pušelės. Yra čia ir beržų, tačiau jų vis mažėja. Patys didžiausi beržai tose vietose, kuriose pelkė nyksta.
Pelkės išsaugojimui – konkretūs veiksmai
Valstybinių miškų urėdijos atstovas aprodė ir pelkėje esančią dirbtinę užtvanką. Tokių užtvankų pagalba, anot jo, yra atstatomas hidrologinis režimas. Užtvankų pagalba vanduo neišbėga iš pelkės. Tokiu būdu yra sustabdomas natūralus jos sausėjimas.
„Žinoma, visiems pelkės išsaugojimo darbams reikalingi specialistai. Darbų specifika tikrai yra sudėtinga. Oro sąlygos labai diktuoja visas tendencijas. Pavyzdžiui, žiemą pelkė neužšąla, nes tos šaltos žiemos būna mažai“, – teigia jis.
Miškininkas paaiškina, kad pelkė yra lyg kempinė. Kai daug vandens, ji vandenį vis geria, geria ir geria. O kai atsiranda vandens perteklius, jis išbėga ir neužsilaiko. Tad pelkei nuolatos reikia vandens.
„Didžiausia problema – dabartinės mūsų žiemos. Nebelieka storos sniego dangos, kuri tirptų ir smarkiai „užmaitintų“ pelkę. Vandens nubėgimą sustabdyti yra sudėtinga. Juk pelkė turi būti absoliučiai izoliuota. Tad ir atrodo, kad pelkė ganėtinai sausa“, – pasakoja A. Jurjonas.
Pelkėms neigiamą įtaką daro ir karštis. Miškininkas sako, kad kai karšta, vanduo garuoja. O pelkė – lyg rezervuaras, po truputį tą vandenį išgarina, tokiu būdu jo suteikti gali visiems. Tai yra esminis dalykas, kodėl pelkės naudingos. Jos – lyg vandens kempinės, kurios sugeria ir per tam tikrą laiką vandenį atiduoda. Tačiau pelkė privalo būti pilnai funkcionuojanti ir pati gauti pakankamą kiekį vandens.
Šioje pelkėje – net 200 skirtingų augalų rūšių
A. Jurjonas pasakoja, kad Aukštumalos pelkėje yra aptinkami trys augalai, kurių niekur kitur rasti nepavyktų. Tai Šukinis kiminas, Minkštasis kiminas ir Tyrulinė erika.
„Aišku, Aukštumalos pelkėje yra ir kitų augalų, kurie aptinkami ir kitose pelkėse, pavyzdžiui – Saulašarė, Raistinė viksva. Čia galima rasti viržių, Paprastąją tekšę. Šioje pelkėje – apie 200 skirtingų rūšių augalų“, – pasakoja specialistas.
Kai kuriems šioje pelkėje augančių augalų – net šimtas metų. Miškininkas parodo ir nedideles pušeles, kurios gali pasirodyti jaunos, tačiau joms esą gali būti net ir daugiau nei 100 metų.
„Pasivaikščioti po pelkę galima specialiai tam įrengtu takeliu. Takas yra padarytas tam, kad negadintumėme susiformavusios augalijos sluoksnio. Intervencijos į pačią pelkę turėtų būti kuo mažiau“, – teigia jis.
Šioje vietoje, anot jo, esant sausrai niekada negalima rūkyti, deginti ugnies. Svarbu žinoti, kad negalima ir mėtyti stiklo. Šios taisyklės – labai svarbios, mat gaisras durpyne yra ypatingai pavojingas.
„2012 metais čia buvo kilęs smarkus gaisras. Nudegė labai daug teritorijos. Aišku, gamta pati susitvarkė, atsistatė. Geologiniu požiūriu tai net kažkiek padėjo, mat pasireikšti galėjo augalai, kurie „išlenda“ būtent po gaisro“, – komentuoja specialistas.
Jis sako, kad durpyno gaisro gesinimas – labai pavojingas. Gesindamas tokį gaisrą žmogus gali prasmegti į bedugnę, kuri yra išdegusi. Dėl šios priežasties Valstybinių miškų urėdijos atstovas ragina visus pelkės lankytojus atsižvelgti į rekomendacijas bei pelkėje elgtis saugiai.
Ypatinga vieta, į kurią plūsta vis daugiau gamtos mylėtojų
Miškininkas pasakoja, kad vis daugiau smalsių gamtos mylėtojų atvyksta pasivaikščioti po pelkių teritorijas. Anot jo, čia rengiamos net ekskursijos, žygiai. Tačiau itin svarbu, kad gidai, kurie veda tokias ekskursijas, labai gerai pelkę pažinotų bei laikytųsi saugumo taisyklių. Tokiems žygiams būtina ir speciali apranga.
„Pelkė savotiškai graži yra visais metų laikais. Galbūt žiemą čia kiek nykiau, kadangi viskas balta, sustingę. Bet net ir tuomet galima atrasti visą tą, sakykime, pelkės tylą. Čia – labai ramu ir gera“, – tikina jis.
Miškininkas pasidžiaugia ir sutvarkyta pelkės teritorija. Joje – net apžvalgos bokštelis. Iš jo galima pamatyti natūralius ežerėlius, kurie susiformuoja iš kritulių.
Galerija(8)
Daugiau naujienų
Galerija(8)